Televizija iš mūsų atėmė ir daug gyvenimo malonumų. Juk iš pirmo žvilgsnio televizijos žiūrėjimas šiais laikais yra žmones atskiriantis procesas.
Kadaise mes šnekučiuodavomės prie bendro vakarienės stalo. Dabar mieliau akis įbesti į ekraną, užuot paskęsti pašnekovo žvilgsnyje.
Kadaise mes eidavome į kino teatrus būriu, žiūrėdavome gerus filmus ir visi juokdavomės kaip vienas. Dabar trys televizoriai statistiniuose namuose rodo skirtingas programas ir dažniausiai statistinės šeimos nariai žiūri jas atskirai.
Kadaise mes eidavome pasivaikščioti po parką vakarais. Dabar nebegalime, nes tuo metu rodomos svarbios rungtynės.
Televizija mus privertė gerti alų, ėsti bulvių traškučius, kvailėti ir storėti. Kadaise mes buvome dideli ir gražūs. Dabar likome sukumpę ir trumparegiai – ačiū televizijai. Kad ir ką gero ta televizija rodytų!
Juolab kad dauguma šviesių žmonių turi galimybių ir kruopščiai renkasi, ką žiūrėti per televizorių ar bet kurią kitą informacinės terpės platformą.
Pažįstu daug asmenybių, kurios per visą sezoną žiūri tik vieną kokį nors „prestižinį“ šou ar serialą. Kiti žiūri tik sporto varžybas. Yra žiūrinčių tik laidas, kuriose dalyvauju aš.
Kai kas, norėdami smagiai pasijuokti, žiūri tik „24 valandas“ ar KK2.
Tačiau tikrovė išlieka tokia pat gūdi – beveik visada jie tai daro vieni. Paradoksalu, bet tai ir yra visas televizijos grožis.
Ar jums niekada nekilo klausimas, kodėl internetas vartojimo intensyvumu taip ir neįveikė televizijos, kaip kitų pramogų ar informacinės terpės formų – teatro, kino, radijo, laikraščio, žurnalo ar netgi telefono?
Vidutinis Europos Sąjungos gyventojas prie televizoriaus vis tiek praleidžia 30 valandų per savaitę, o tai yra, beje, daugiau nei internete ieškant reikiamos informacijos.
Norint būti aktyviu televizijos žiūrovu net nebūtina turėti televizoriaus. ES vyresni nei 30 metų žmonės vidutiniškai 80 procentų savo norimų televizijos laidų mato televizoriaus ekrane.
Tačiau jaunesni nei 30 metų tokį pat kiekį televizijos pamato net ne per savo televizoriaus ekraną. Juk galima pažiūrėti pas draugus ar bare, o dažniausiai – planšetėje, telefone ar kompiuterio ekrane.
Televizija populiari ne dėl to, kad mums patinka banalūs realybės šou, kitų žmonių nelaimės ir avarijos. Juolab kad ir turinys per pastaruosius 20 metų nė kiek nepagerėjo, tiesą sakant, netgi suprastėjo.
Tačiau televizija, kaip ir internetas, mums dovanoja pačią brangiausią dovaną – suvokimą, kad nesame vieni. Ekrane mes ne tik matome visą pasaulį ir gausybę žmonių. Mes visada žinome, kad kažkas taip pat žiūri tai, ką žiūrime mes, ir patiria tas pačias emocijas. Mes žinome, kad galime tai aptarti.
Joks leidinys tokios privilegijos ir tokio pojūčio jums nesuteiks, o į telefono skambutį nebūtinai kas nors atsilieps.
Tik televizija, kad ir kaip fiziškai atskirtų vieną nuo kito, suteiks mums stipriausią bendruomeniškumo pojūtį per bet kurias varžybas, publicistines ar žinių laidas.
Blogos žinios dovanoja slaptą pasitenkinimą, kad tai įvyko ne mums asmeniškai, o pati televizija dovanoja ramybę. Juk žinome, kad visi turime šeimą – kitus televizijos žiūrovus. Jie drauge nevaikšto po parkus ir nesišnekučiuoja prie bendro vakarienės stalo, bet visada yra šalia.
Ir su jais niekada nebūsime vieniši.
