Kažkur staiga išgaravo senoji rudens melancholija, kuri, būdavo, pjauna negyvai iki pašaknų kaip bepročio pjūklas, dabar – atsilaisvinusiose erdvėje įsimetęs siautėja bjauriai elegantiškas nykumos ėduonis.
Kitokia klimato ritmika primena dar ir tai, kad čia netolimoje ateityje jau gyvens išmokstantys prisitaikyti prie kitokių atmosferos aplinkybių, taigi truputėlį pakitusios jausenos ir kitaip intonuojantys žmonės. Tai nėra taip baisu, kaip, sudužus laivui, išlipti į negyvenamos salos krantą, tačiau tęstinumo perspektyvos daugiau ar mažiau miglojasi, kažkokios smulkmenos jau nebeįsipaišo į ilgai puoselėtus lūkesčius.
Galop, žiūrint iš mūsų taško, atrodo, kad pasaulis ne tiek keičiasi, vystosi, gerėja ar blogėja, kiek savavališkai mutuoja nežinoma kryptimi.
Su pabėgėlių srautais iš Afrikos daugėja Afrikos saulės arba, atvirkščiai, paskui Afrikoje užgimusią saulę traukia pabėgėlių vilkstinės su rakandais, vaikais ir fantastiniais tolimųjų genčių gyvūnais.
Tačiau nepalyginamai blogiau yra tai, kad, kaip išpranašavo dar F.Nietzsche, nesustabdomai plečiasi Sacharos dykuma širdyje.
Tik rugpjūčio paskutinės nakties žvaigždė dar žiūri pro rakto skylutę į tolį, stebėdama kaip ramiai bręsta sužvėrėję kaštonai dygliuoti ant kerpėto medžio šakų prie senosios sodybos.
Tačiau galima pasakyti ir taip: keičiantis klimatui užstoja klimaksas.
,
