Viskas kur kas paprasčiau – eterio mohikanas turi įtaką, kuri tuos pačius TV kanalų vadovus verčia padaryti išimčių, regis, į akmenį įrėžtose televizinės rinkos taisyklėse.
Jų niekas niekur viešai neskelbia, bet keletas tokių yra. Pavyzdžiui, gerai žiūrimu eterio laiku nerodyti laidų apie kultūrą (nes niekas nežiūri), rodyti kuo daugiau anonsų, nesikeikti per žinių transliaciją, savaitgaliais būtinai rodyti vienas į kitą labai panašius dainininkų konkursus, o tada pirmadienį garsiai pranešti, kad taviškis buvo populiaresnis.
O viena svarbiausių taisyklių, apie kurią prieš keletą metų dar niekas nedrįso ir diskutuoti, yra tokia: negali tuo pat metu rodytis keliuose dideliuose TV kanaluose.
Užkulisių metraščiai pilni pasakojimų apie fantastiškus honorarus, už kuriuos komerciniai TV kanalai visiems metams pirkdavo žinomus veidus. Net nesvarbu, ar jie visus metus turėdavo ką tuose kanaluose dirbti – „abonementinis“ mokestis už tai, kad neis ir nesirodys pas konkurentus.
Tas pats galiojo ir ne tokias palankias sąlygas turintiems laidų vedėjams, kurie, tiesą sakant, to klausimo net ir nekeldavo. Lietuvoje laidų vedėjų, kurių norėtų kelios televizijos, nelikus Vytauto Šapranausko ir Vytauto Kernagio yra maždaug trys.
Ilgai galiojo net ir užkulisių žaidėjams – buvo laikas, kai prodiuseriams niekas neleisdavo kurti laidų keliems skirtingiems kanalams. Tie suvaržymai ilgainiui sumažėjo, tačiau pririšti laidų vedėją prie vieno kanalo dar neseniai buvo savaime suprantamas dalykas.
Nusistovėjusią tvarką sulaužė būtent karjerą Seime baigęs A.Valinskas. Į televiziją grįžęs laidų vedėjas praėjusį sezoną spėjo padirbėti trijų kanalų eteryje: LNK „Lietuvos balse“, LRT televizijoje („Eurovizijos“ atrankoje, „Dainų dainoje“ ir „Auksiniame prote“) ir dar TV3 (Auksinių svogūnų teikimo ceremonijoje).
Šį rudenį LNK (bent jau kol kas) jo nebus, bet LRT televizijoje Arūnas ir toliau ves „Auksinį protą“ bei „Dainų dainą“, o TV3 – naują laidą „Svogūnų Lietuva“.
Kai kas vėl bambės, kad eteryje jo per daug, bet kur kas įdomiau matyti, kad savininkiški televizijų gniaužtai jau ne tokie kieti, kaip buvo anksčiau.
Pavyzdys – užkrečiamas. Kas nors tikrai bandys pasekti jo pavyzdžiu, tik kaip pavyks – klausimas.
A.Valinsko galima nemėgti, bet kone kiekvienas jo pasirodymas ekrane užtikrina reitingą, kuris tebėra svarbiausias televizijų tikslas.
Kitaip tariant, jis turi pakankamai pasitikėjimo savimi, kad primestų savas žaidimo taisykles. Tokių žmonių Lietuvos eteryje yra labai nedaug.
