„Privalote paragauti sausainių. Juos iškepė mūsų vaikai“, – ir kardinolui, ir kiekvienam praeiviui, stabtelėjančiam ties seserų kazimieriečių palapine krepšį tiesė sesuo Dovyda.
Iš šių seserų palapinės sklido ne tik ruginės duonos, bet ir įvairių vaistažolių lvapai.
„Duoną kepa pas mus dirbantys žmonės, bet visa kita – mūsų pačių pagaminta. Viena sesuo puikiai išmano žolelių arbatas – renka, maišo mišinius. Ji ir puikų vaškinį kremą rankoms tepti sumaišo.
Vyriausioji iš mūsų sesuo primezga vilnonių kojinaičių. Ji kiekvieną akelę išneria, tardama maldos žodžius. Kaip paskui tokios kojinės nešildys ir sielos?“, – klaustelėjo sesuo kazimierietė iš Pažaislio vienuolyno.
Durys visiems atviros
„Mes ne tokios uždaros kaip broliai benediktinai. Esame įsikūrę pačiame Kauno centre. Nevalia nuo žmonių atsitverti“, – sakė benediktinė sesuo Agnietė. – Išties mūsų seserys daug bendrauja su pasauliečiais. Rengiame vaikus Pirmajai Komunijai, Sutvirtinimo sakramentui. Stengiamės kalbėtis su visa šeima, tad ir tų vaikučių tėvus pakviečiame į kursus. Po jų tie žmonės, kurie dažnai būna ieškojimų kelyje, pasilieka Bažnyčioje“.
Pasak sesers Agnietės, ateina žmonės į vienuolyną ir dvasiniam palydėjimui – asmeniniams pokalbiams su vienuolėmis.
Iš Palendrių vienuolyno į sostinę atkakęs benedinktinas tėvas Grigalius visus apdalino plačia šypsena. Toks jau jis yra – niekada nenustojantis šypsotis muzikantas.
Benediktinų palapinėje stalas nukrautas medaus stiklainiukas. Nes broliai tokie jau yra – labai daug dirba, labai daug meldžiasi ir gamina labai skanius „palendiukų“ gardumynus.
Anot tėvo Grigaliaus, bitės šiemet sunešė ypač daug medaus, bet tik todėl, kad jomis be perstojo rūpinasi vienas iš brolių.
Dovanos ir pamokos
Vienuolių palapinių šventė – ne Kaziuko mugė. Tačiau iš jos išeiti be dovanų neįmanoma. Jei ne sausainį, saldainį, tai paveikslėlį su kokio nors šventojo atvaizdu ir maldos žodžiais vis tiek į kišenę kas nors įdės.
„Visi vaikai po išpažinties gauna dovanėlę – veltos vilnos angelėlį“, – šypsosi sesuo Benedikta, adatėle baksnodama į veliamos vilnos kamuolį.
„Vaišinkitės“, – saldainiais praeivius apdalino baltais drabužiais švytinčios seserys, kurių vienuolynas yra išdygęs Dzūkijoje.
Ar dzūkai ateina pasiguosti, kad šiemet – prastas javų derlius, nes sausra viską išdegino? „O, mūsų dzūkai labai nuoširdūs, atveria širdis. Jos sklidinos gerumo. Ne tik jiems – visiems žmonėms reikia paguodos“, – patikino Miroslave prieš aštuonerius metus įsikūrusios seserys vienuolės iš Peru Lina ir Rubelinda.
Brolis Evaldas – pranciškonas iš Klaipėdos (o uostamiestyje broliai ypač „akylai“ globoja vėžiu sergančius žmones) smalsaujančiuosius mokė, kaip mazgas po mazgo surišti maldų virvę.
„Tai labai sena tradicija. Dykumų tėvai iš tokių mazgų rišdavo rožinį. Kalbama apie angelą, kuris apreiškė „mazgą“, kurį rišant reikia tarti tam tikros maldos žodžius: „Jėzau Kristau, gyvojo Dievo sūnau, pasigailėk manęs, nusidėjėlio“ arba „… laimink, sustiprink mane“. Svarbu, kad rišant mazgus malda būtų kalbama iš širdies. Nes tik tokį mazgų ryšulėlį galima dovanoti“.
Suvienyti misijos
„Kokios bebūtų vienuolių švenčių programos, jų dvasia visur labai panaši, – patikino ne tarp vienuolių, bet tarp šventės lankytojų besisukiojantis jėzuitas tėvas Antanas Saulaitis SJ. – Tuomet, kai susitinka vienuolijų nariai ir narės, juos visus suvienija bendrystė.
Juk jie kartu eina ir į mokslus, ir vadovauja sielovadai. Tai neišvengiamai sutvirtina jų tikėjimą ir draugystę“.
Visos vienuolijos dirba su žmonėmis, bet kiekviena – savitai. „Ir čia, šventėje, vienuoliai apdalina vaikus sausainiais ir saldainiais, kurių suaugusieji – kaip ir aš, nedrįsta paimti. Jie nebijo dovanų“, – tėvas Antanas pasakęs ką nors rimto niekada nepraleidžia progos ištarti ir tų žodžių, kurie kiekvienam pakutena širdį.
Vieno pašaukimo istorija
Sunku patikėti, kad brolis Serafimas iš Tiberiados bendruomenės įsikūrusios Zarasų rajone Baltriškių kaime – akvakultūros specialistas? Jis – pats tikriausias, diplomuotas vandens pasaulio žinovas.
Išmanymas apie povandeninį gyvenimą jam ir dabar labai praverčia. Nes ir žmogaus sieloje kyla tokių potvynių, iš kurių išsikapstyti be Tiberiados brolių ištiestos rankos ne visi įstengia.
Tiberiados broliai Lietuvoje darbuojasi kone 15 metų, bet pats Serafimas -- vos 10 mėnesių. Užtat jau dabar lietuviškus žodžius beria kaip iš pypkės.
„Mūsų misija – mylėti Bažnyčią, ir perduoti tą meilę žmonėms, kad visi kartu galėtume eiti link Jėzaus. Mums labai svarbus ne tik maldingumas, bet ir rankų darbštumas. Turime daržą, sodą, mažą fermą“, – brolis ištiesia ranką link didžiulio jo pūpsinčio moliūgo.
Dar viena Tiberiados brolių užduotis – misijos, kurias jie skiria jaunimui bei šeimoms. „Misijas mes rengiame ne tik Lietuvoje, bet ir Filipinuose, Kinijoje, Honkonge. O kai einame į jas, tai darome ne po vieną – po du ar tris, nes mums svarbu bendruomeniškumas“, – kalbėjo brolis.
Kada pastuksena pašaukimas?
Brolis Serafimas trykšta džiaugsmu, bet kiek jam metų? Žvilgtelėjus daugiau 25-erių nė neduotum. Tad kokio jis buvo amžiaus, kai jis pravėrė vienuolyno suris?
„Septyniolika, -- nusijuokė iš Belgijos kilęs brolis. – Bet iki tol nebuvau labai tikintis. Mano močiutė sakydavo: „Būtų gerai, jei nors kokią maldos grupelę pasirinktum“.
Jei jau močiutė prašo, taip ir padariau. O po to teko ir vieną savaitgalį skirti rekolekcijoms. Zyziau, niurnėjau, kodėl aš jose turiu būti. Bet pasiryžau.
Per jas teko kartu su vienuoliais maldai keltis pusę keturių ryto. O po to valandą skirti maldai tyloje. Vis valandą? Tyloje? Maniau, kad to neištversiu.
Bet būtent tą maldos valandą pajutau, kad Dievas – labai arti. Kad jis mane myli. Ir kad aš, būtent – aš, toje meilėje noriu gyventi visą gyvenimą. Aš, septyniolikmetis, nutariau, kad noriu būti vienuolis“.
Bet troškimo išsipildymo jam teko palaukti. Vaikinas studijavo universitete, ir, pasak Serafimo, buvo pats tikriausias jaunuolis, nugyvenęs kuo tikriausią studentišką gyvenimą – su alaus bokalais „ir visa kita“.
Po studijų metus padirbėjęs ir pagal specialybę, ir net elnių ūkyje, jis sugrįžo ten, nuo ko pradėjo kelią – į Tiberiados bendruomenę Belgijoje. O dabar štai jis – čia, Lietuvoje, palapinių šventėje brazdina su jaunimu gitarą.
Pirmasis, bet ne paskutinis
Renginyje dalyvauja atstovai iš visų – 33 Lietuvos vienuolijų: pranciškonai, jėzuitai, dominikonai, seleziečiai, benediktinai ir kiti. Iš viso – per 200 vyrų ir moterų vienuolių.
Bene mažiausias iš Lietuvoje esančių – Šv. Juozapato bazalijonų ordino vienuolynas. Jame šiuo metu gyvena vos trys vienuoliai, kurių vadovas – vienuolis bazilijonas Pavlo Jachimec – į Lietuvą iš Ukrainos atvyko 1991-aisiais. Ir darbuojasi čia iki šiol, vadovaudamas Švč. Trejybės parapijai.
Pasak Bernardinų bažnyčios klebono brolio kun. Algirdo Malkausko PFM. Pasauliečiai dažnai mano, kad vienuoliai gyvena uždarą gyvenimą, atsiribodami nuo mus supančio pasaulio. „Tačiau šis renginys – pirmas Lietuvoje, leido plačiai papasakoti apie jų gyvenimą, misiją, svarbą mūsų visų tikėjimo kelyje.
