Tai nestebina. Artėjant Seimo rinkimams, valdančiosios daugumos ir opozicijos politikai jau nuolat varžosi ardydami vieni kitų užmojus.
Tačiau šį kartą į socialdemokratų ir konservatorių dvikovą dėl dar vieno įstatymo projekto įsiterpė ir prezidentė D.Grybauskaitė. Ji atvirai ir vienareikšmiškai pritarė dar 2012 metais konservatorių sumanytai idėjai įsteigti specialų fondą, kuris turėtų padėti įveikti ekonominį ir socialinį Vilnijos krašto atsilikimą.
Prezidentė pareiškė, kad PLPF padidintų valdžios dėmesį Pietryčių Lietuvai ir padėtų jai greičiau prisivyti kitus šalies regionus, nors jau žinojo, jog šiai iniciatyvai nepritaria VRM, o Vyriausybė laikosi tokios pat nuomonės.
Krinta į akis, kad šalies vadovė jau ne pirmą kartą oponuoja vidaus reikalų ministrui S.Skverneliui.
Bet kitokia D.Grybauskaitės nuomonė šįsyk nė kiek nesumažino nei S.Skvernelio, nei prezidentei prieštarauti vengiančio premjero A.Butkevičiaus ryžto atmesti dešiniųjų siūlomą PLPF įstatymo projektą.
Vis dėlto Lietuvos žmonėms svarbu ne kokia partija sumanė steigti fondą, bet ar jis duos šaliai naudos.
Ta nauda galima abejoti, nors konservatoriai aiškina, kad fondas būtų nepriklausomas nuo vietos valdžios sprendimų, jos politinių simpatijų ir antipatijų, neleistų jai manipuliuoti plėtros projektais.
Prezidentė pridūrė, kad tai padėtų mažinti socialinę atskirtį ir sukurti daugiau darbo vietų, stiprins dialogą su vietos žmonėmis.
Čia neabejotina tik tai, kad Pietryčių Lietuvos socialinė atskirtis – realus faktas. Šis regionas ekonominiu požiūriu vienas silpniausių šalyje.
Antai nedarbas Vilniaus rajone 5 proc. didesnis nei Kauno ar Klaipėdos rajonuose, nusikalstamumo lygis netgi pusantro karto aukštesnis, o darbo užmokestis nesiekia Lietuvos vidurkio.
Suprantama, kad būtina padėti šiam regionui pasitempti. Tačiau vargu ar tam būtinai reikia įkurti specialų fondą.
PLPF būtų skirtas tik Vilniaus ir Šalčininkų rajonų, kurių daugumą gyventojų sudaro lenkų tautinės mažumos atstovai, plėtros projektams. Bet Trakų, Švenčionių, Visagino savivaldybėse taip pat dominuoja tautinės mažumos, tik lenkai nesudaro absoliučios daugumos, o socialinės ir ekonominės problemos ten panašios kaip ir Šalčininkų rajone.
Šalies vadovė kalba, kad ES teisė leidžia vadinamąją pozityviąją diskriminaciją, kai sukuriamos išskirtinės sąlygos smarkiai atsilikusiems regionams. Bet kodėl nusitaikyta tik į du rajonus?
Galima numanyti, kad susirūpinta būtent Vilniaus ir Šalčininkų rajonais dėl juose itin įsigalėjusios Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA). Simpatijomis šiai politinei jėgai konservatorių tikrai neįtarsi, bet, atrodo, jie apsiskaičiavo manydami, kad fondas padės mažinti LLRA įtaką.
Priešingai, nei buvo skelbta, LLRA politikai remia fondo steigimo idėją ir šiuo požiūriu drauge su D.Grybauskaite yra tvirčiausi konservatorių sąjungininkai.
Vadinasi, LLRA tikisi, kad tvirtai vadovaudama abiem rajonams galės lemti, kokius projektus fondas finansuos, o centrinės valdžios galios skirstant pinigus sumažės.
Bent jau savo rinkėjams LLRA tikrai gaus progą girtis, kad sugebėjo iškovoti Vilnijai specialios paramos.
Visa tai politiniai žaidimai. Kita vertus, neaišku ir ką konkrečiai gali pakeisti šis fondas. Turbūt teisus A.Butkevičius, sakydamas, kad bus ar nebus jis įkurtas, esmės tai nekeičia, nes pinigų nepavyks skirti daugiau, nei leidžia šalies finansinės galimybės.
Vyriausybė paskelbė, kad keturių Vilniaus regiono savivaldybių projektams 2015–2020 metais numatyta skirti 55 mln. eurų iš valstybės biudžeto ir ES paramos fondų.
Kartu premjeras pripažino, kad šių pinigų per mažai ir reikės galvoti, kaip čia pritraukti daugiau privačių investicijų.
Iš tiesų Pietryčių Lietuva, nors yra šalia sostinės ir paprastai tokie regionai būna itin patrauklūs investuotojams, gerokai atsilieka nuo šalies vidurkio ir investicijomis.
Tik didesnis jų srautas garantuotų spartesnę socialinę, ekonominę plėtrą. O investuotojų sprendimus dažnai lemia būtent vietos valdžios jiems sukurtos palankios sąlygos.
Taigi valstybės parama regionui galėtų tik paskatinti investuotojus susidomėti verslo projektais. Bet jiems rūpi ne kokiu būdu skirstomi pinigai, bet ar protingai jie išleidžiami.
Akivaizdu, kad efektyviai naudoti paramos lėšas įmanoma ir remiantis jau sukurtu teisiniu reguliavimu. Juolab kad siūlomas PLPF įstatymo projektas teisininkams net kelia abejonių, ar atitinka Konstituciją. Be to, fondui administruoti reikėtų papildomų išlaidų.
Neginčytina, kad reikia padėti atsiliekantiems šalies regionams. Bet politikų ginčai dėl specialaus fondo kūrimo, regis, tik nukreipia visą energijos garą į švilpuką, o plėtros traukinys iš vietos nejuda.
