Kas prieš atsikvošėjant Stalinui mirus atsirado jų vietoje, galime pamatyti išplatintoje Vokiečių (anuomet Muziejaus) gatvėje bei už ją sudarkiusios stalininių pastatų virtinės, kur atsivėrė nyki dykra. Vilnių branginantiems žmonėms ji ir šiandien kelia ne mažiau opių klausimų, nei seniai „neišsprendžiama problema“ tapusios Lukiškės.
Jas pokariu verčiant ją Lenino aikšte, buvo galvojama už paminklo pastatyti „vyriausybės rūmus“, taip uždengiant bažnyčią, arba ją nugriauti ir toje vietoje įkurdinti pompastišką stalininio stiliaus daugiaaukštį. Paminklas prie jo turėjęs tikti, gal paprasčiausiai ne nuo jo reikėję pradėti... Šiandien sovietinėse nuotraukose skulptoriaus Tomskio patiražuotą Leniną aptinkame fotografuotą taip, kad bažnyčios šiukštu nesimatytų.
Ar ne kai kuriose galvose įsibuvęs „homo sovieticus“ iki šiol atkakliai skatina Lukiškių aikštę pertvarkant ją podraug ideologizuoti? O juk kiekvienam blaiviau mąstančiam yra aišku, jog sovietinių objektyvų neliečiamybe paversta bažnyčia šioje vietoje karaliauja tiek savo architektūros raiška, tiek istorine atmintimi. Juk būtent ji matė daugybės liudininkų ir vėlesnių tyrinėtojų aprašytas baisybes, ne sykį vykusias prie pat jos sienų.
Anuomet tai buvo atokus užmiestis – nei namų aplink didžiulį plotą, nei gerokai vėliau atsiradusio Jurgio prospekto su arklių traukiamu tramvajumi, Teismo rūmais, Mergaičių gimnazija. Nebuvo ir netoliese išdygusios secesinės „Montvilos kolonijos“, kurią pokariu irgi buvo užsimota nugriauti.
Pirklių namuose įsikūrus Vykdomajam komitetui, dingo žemės gaublį laikiusi figūra. Dabar ji atkurta, pridengiant viešumai nerodytiną nuogumą, ir čia vėl veikia dar carų laikais iškilę pirklių namai. Beje, pasitaiko postringautojų, reikšminančių anuomet darkytą Vilniaus veidą. Net Gedimino (tasai buvęs Jurgio) prospektas neretai pavadinamas Vilniaus senamiesčio dalimi.
O juk tik minėtoji bažnyčia šioje vietoje yra lyg kokia tikrojo, unikalaus Lietuvos sostinės branduolio atstovė. Ji tarsi sakyte mums sako: „Pamirškite persenusias įvairiausių ideologizavimų tradicijas, tik patvarkykite ir deramai prižiūrėkite šį man tekusį žaliąjį plotą.
Piknikaukite jame šalia centrinės miesto gatvės, juk ne kiekviename mieste aptiktumėte tokią galimybę, džiaukitės gyvenimu, jo taip nedaug jums atseikėta... O aš netrukus prabilsiu varpų garsais, kurie sklis ir jums, ir tiems, kurių atminimas įamžintas čia pat, kitoje prospekto pusėje. Gerbkime, nepamirškime, bet nieko nesistenkime paversti amžinu liūdesiu, nes taip juk nesunku ir apsimeluoti.“
Tad gerbdami gedulą atminkime, jog skaudūs praeities įvykiai bodisi betono, metalo arba akmens spektaklių, surežisuotų „tėvelį kičą“ (viešai arba slapčia) pamilusios vaizduotės. Ši meilė būna nuoširdi, bet pasitaiko jos ir gudriai apskaičiuotos.
