„Todėl, kad televizorius reikalingas ne tam, kad į jį žiūrėtum, o tam, kad per jį pasirodytum“, – smagiai jiems atšauna šį tą pasiekę cinikai.
„Nes Jums to labiausiai ir reikia“, – pagarbiau paaiškina dorieji inteligentai.
Tad ko mums labiausiai reikia artėjančiame TV sezone?
Žinoma, informatyvių, įkvepiančių ir prasmingų žinių laidų. Šiek tiek senstelėjusių, bet vis dar jaunų žinių vedėjų. Trisdešimt kartų per dieną grėsmingu balsu pakartotų mirties, korupcijos ir vagystės anonsų (tam, kad man ramu – juk ne aš žuvau ir ne mane su antrankiais išvedė pro savivaldybės duris.).
Tų pačių riebių ir niūrių politikų bei valdininkų fizionomijų (kai jos pradės šmėkščioti ekrane dažniau, suvoksime, kad artėja rinkimai, tačiau šį TV sezoną mes turime retą privilegiją pabūti be jų). Tų pačių nerišlių sportininkų pasiteisinimų.
Žinoma, ir turiningų pokalbių laidų. Su tais pačiais pašnekovais – nuo garsiausios Lietuvoje našlės iki vienkartinių psichologų dažytais plaukais.
Nekantriai laukiu ir įprastos visos šių laidų temų puokštės – nuo Norvegijoje žvėriškai iš pavyzdingų tėvų atimtų vaikų iki senolių, metančių savo šeimas dėl jauniklių. Juk taip smagu piktintis skandinavų enkavedistų žvėriškumu ir pakaitinti savo vaizduotę, kaip senukai myluoja jaunus stangrius kūnus.
Taip pat tikimės aštrių publicistikos laidų. Apie keliones, sveikatą, gamtą, stilių ir emigrantus. Su tuo pačiu įtikinėjimu, kad reikia keliauti, kurti savo stilių, tausoti gamtos išteklius, rūpintis sveikata ir susigrąžinti į Lietuvą emigrantus. Net jeigu jiems ir nesinori čia grįžti.
Žinoma, ilgų ir nuoseklių lietuviškų serialų. Prastai suvaidintų pasakojimų apie išgalvotą gyvenimą, kurio mes (bent jau mieste) net nematome, kaip akivaizdžiai nemato ir tų serialų scenaristai.
Žinoma, naujų, prizais apdovanotų ir kritikų išliaupsintų kino filmų. Nežinia, kokiose olose gyvena šiuolaikinės televizijos žiūrovai, kurie dar nebūna spėję tų filmų pamatyti. Tačiau jei filmas geras, bent jau nusikalstamumas gatvėje sumažėja.
Žinoma, koncertų ir humoro šou. Su apsnūdusia auditorija ir ūsuotais vyrais, persirengusiais moterimis scenoje, alkoholio ir smurto kultu, seksizmu, rasizmu ir kitais „-izmais“, jau užkariavusiais viešąją erdvę. Su žodžiais „šūdas“, „nafik“, „blin“ ar „pyst!’ – esame ties necenzūrinės leksikos riba, kurią, viliuosi, šį sezoną ekrane turėtume peržengti.
Žinoma, realybės šou, žvaigždžių karų, kovų, viktorinų ir konkursų. Laukiu nesulaukiu išvysti, kaip žvaigždės šoks, dainuos, ners, kirps, keps, bėgs, spėlios, džiaugsis ir liūdės. Būdamas kitoje ekrano pusėje visada žinosiu teisingą atsakymą ir visada žinosiu, kad galėčiau tai padaryti geriau nei jie.
Sakote, viskas tas pats? Nieko nauja? Klystate.
Televizija keičiasi labai greitai. Taip greitai, kad nespėjate tų pokyčių pastebėti, juolab ne visada į juos ir dėmesį atkreipiate.
Kalbu ne apie trečdalį naujojo sezono laidų, kurios išnyks po poros mėnesių.
Didžiausi televizijos pokyčiai matyti iš to, kaip dažnai mes maigome nuotolinio valdymo pultelį.
Statistinis europietis žiūrėdamas televizorių per valandą perjungia kanalus 40 kartų. Kitaip sakant, vienam skiria pusantros minutės.
Paskaičiuokite, kiek kartų tai darote jūs. Tikiuosi, per šį sezoną Vakarus neabejotinai aplenksime.
