Skandalo liepsną įpūtė smulkusis akcininkas M.Marcinkevičius, apkaltinęs didžiausią savo partnerį N.Numavičių fiktyviomis operacijomis savo rankose sutelkiant grupės akcijas ir apskritai esą nuslepiant nuo valstybės milijonines mokesčių sumas.
Pasinaudoti konfliktu tuojau pat puolė prezidentė D.Grybauskaitė, seniai neturinti akies ant šios verslo grupės, – po viešų grėsmingų prezidentės pareiškimų, skambėjusių kaip tiesioginiai įsakymai, narplioti akcininkų kaltinimus griebėsi Mokesčių inspekcija.
Įdomu, kaip tokį išankstinį kišimąsi į privačios bendrovės akcininkų ginčus įvertintų tarptautiniai teismai.
Premjeras A.Butkevičius buvo gerokai atsargesnis vertindamas „VP grupei“ mestus kaltinimus ir ėmėsi ginti šią įmonių grupę, pareikšdamas, kad Mokesčių inspekcija ir Vyriausybė niekam jokių išskirtinių sąlygų nesudaro, o mokestinė sistema visiems taikoma teisingai ir atsakingai.
Bet tai, ar mokesčių inspektoriai ir kitos tarnybos „VP grupėje“ atras ką nors tokio, ką patvirtintų išties nepriklausomi teismai, bent kol kas labai abejotina. O tai, ką skleidžia ne savo noru iš vienos svarbios grupės įmonės pasitraukęs M.Marcinkevičius, labiau primena šantažą ir kerštą, o ne tiesos paieškas.
Grupės veikla atidžiai stebėta ne kartą, tačiau ne kažin ką pavykdavo rasti – „Vilniaus prekyba“ yra pasitelkusi geriausius teisės ir mokesčių profesionalus.
Be to, plečiant savo veiklą į kitas šalis jai labai svarbi nepriekaištinga reputacija, todėl vengti mokėti mokesčius būtų paprasčiausiai kvaila.
Atmetusi visus smulkiojo akcininko kaltinimus „VP grupė“ atsiprašė dėl praeities moralinių klystkelių ir pareiškė, kad visos su ja susijusios įmonės visada veikė ir veiks savo akcininkų labui, o sandoriai tarp įmonių buvo ir bus sudaromi tik rinkos sąlygomis.
Kita vertus, juk ne trumpalaikė viešumo kampanija, o tik nuolatinis atvirumas, informavimas apie savo veiklą, labdaros projektus ilgainiui gali padėti verslininkams susikurti aplink save palankesnę aplinką.
Tai taikytina ne tik „VP grupei“, bet ir visam Lietuvos verslui.
Jei iš šios istorijos bus pasimokyta ir suprasta, kokius pavojus kelia bandymai atsiriboti nuo visuomenės, mūsų šalies verslas taps skaidresnis ir socialiai atsakingesnis.
Šią savaitę kitas puodas prisvilo gerokai smarkiau. Jis apdegino vieną valdančiąją koaliciją sudarančią politinę jėgą – Darbo partiją.
Į Žemės ūkio ir maisto produktų rinkos reguliavimo agentūrą, kurioje savo lizdą buvo susisukę „darbiečiai“, pasibeldę Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) agentai demaskavo jos vyriausiąjį patarėją Ž.Putramentą ir buvusią direktorę R.Kraujalytę-Noreikienę.
Pačios STT reputacija, žinoma, nekokia. Tačiau jos atskleista galimo kyšininkavimo už palankius viešuosius pirkimus schema iš tiesų stebina – už gautus dovanų kuponus perkami kailiniai, vėliau jie grąžinami į parduotuvę ir pasiimami pinigai.
Abu STT klientai – su valdančiąja Darbo partija, kurios reputacija dar prastesnė nei STT, susiję asmenys, o buvęs šios partijos kandidatas į Seimą Ž.Putramentas dar ir buvo prigriebtas Nacionalinės kredito unijos pinigų iššvaistymo skandalo metu kaip vienas jos vadovų.
Kaip apskritai buvo galima įleisti tokią lapę kaip Ž.Putramentas į tokią vištidę kaip Rinkos reguliavimo agentūra, nepaisant jau anksčiau skambėjusių viešų perspėjimų?
