Lietuvos diplomatai Indijoje ieškojo balto marmuro luito

Šalia didžiausių Indijos katalikiškų maldos namų – Se katedros istoriniame Goa mieste ceremonija vyko būtent tą dieną, kai prieš 390 metų čia atplaukė Lietuvoje gimęs misionierius. Tai – Lietuvos ambasadoriaus Indijoje Laimono Talat-Kelpšos sumanymas, atkreipęs stambiausių Indijos žiniasklaidos priemonių dėmesį.

– Ar sunku Indijoje pastatyti paminklinį akmenį lietuviui? – lrytas.lt paklausė 37 metų L.Talat-Kelpšos – jauniausio užsienio valstybės ambasadoriaus Indijoje.

– Sunkiausia buvo surasti tokį didelį marmuro luitą – tokiais gabalais niekas marmuro nepardavinėja.Kai Indijos gilumoje jį pavyko surasti ir atgabenti į Goa – šlifuojant jis skilo. Teko iš naujo ieškoti.

– Jokių rimtų kliūčių nepatyrėme, susidūrėme su draugišku požiūriu.

Lietuva – nedidelė valstybė, jokių istorinių pretenzijų neturi. Vietos valdžia tai vertina kaip -- dar vieną turistų traukos tašką. Šiandien Goa yra kurortinis regionas ir buvo nutarta, kad turizmui toks paminklinis akmuo tik padės.

-- Prieš pora metų, kai rengiausi važiuoti į Indiją, gavau užduotį iš istorikų pasidomėti apie Andrių Rudaminą.

- Ar Indijoje iš tikrųjų yra žinoma apie lietuvį, kuris ten gyveno ko ne prieš 400 metų?

– Žinoma labai mažai, archyvai išbarstyti.

Pernai važiavau į Goa provinciją susitikti su arkivyskupu, nemažai kalbėjome, ar būtų šiam projektui parama.

Jis pažadėjo paieškoti arkivyskupijos archyvuose. Taip pat davė pavedimą pasidomėti miestų archyvuose. Bet nieko surasti nepavyko. To krašto istorija yra permaininga: buvusi kolonija, perėjusi Indijos valdžion. Archyvai traukėsi. Galiausiai man patarė ieškoti dokumentų Romoje arba Lisabonoje.

Po to supratau, kad išsamiausi tyrimai atlikti Lietuvoje.

Indijos valdžia mūsų paprašė pateikti įrodymus, kad iš tikrųjų Andrius Rudamina išsilaipino Indijoje 1625-ųjų rugpjūčio 22 dieną. Visuose prieinamuose šaltiniuose buvo minima išsilaipinimo mėnuo ir diena, bet niekur nepaminėti metai.

Lietuvos istorikai mums padėjo: netrukus turėjome sąrašą jėzuitų misionierių, kurie 1625 metais vienu laivu iš Lisabonos atplaukė į Goa. Tarp 11 misionierų buvo nurodytas ir Andrius Rudamina. Dešimt portugalų ir vienas lietuvis.

- Ar jus nustebino, kad ko ne prieš 400 metų lietuviai gyveno taip įdomiai?

– Tai dar vienas įrodymas, kokia įvairi ir margaspalvė Lietuvos istorija. Kad to meto Lietuva buvo įsiliejusi į visos Europos kultūrinį audinį.

Juk misionieriavimas Europoje XVI-XVII amžiuje buvo kasdienybė.

Indijoje lankėsi ne tik Andrius Rudamina. Radome dar pora vilniečių pavardžių, kurie atvyko jau vėliau.

– Atsidavimas pašaukimui. Jis buvo tvirtai įtikėjęs, kaip amžininkai rašo, jis buvo susapnavęs savo pašaukimą ir atkakliai šio tikslo siekė.

Kiti jo gyvenimo puslapiai irgi įdomūs -- misionieriška veikla Kinijoje, mokslinė veikla. Kalbama, kad jis buvo pirmasis išleidęs katekizmą kinų kalba.

- Ar pagalvojote, kad tarp misionierių ir ambasadorių daug bendro? Juk išsiunčia į nežinia kokią šalį, turi važiuoti ir darbuotis.

– A.Rudamina pats prašėsi į Indiją. Užfiksuota, kad jis du kartus kreipėsi į vyresnybę, prašydamas jį išleisti į Indiją. Jis yra net raštu surašęs motyvacinį laišką, kodėl reikėtų jam ten dalyvauti.

Aš, skirtingai nei A.Rudamina nerašiau motyvacinio laiško mane siųsti į Indiją -- tuo mes skiriamės.

- Ar jo darbas buvo prasmingas – kiek šiuo metu Indijoje katalikų?

– Statistiškai sunku pamatuoti. Per pastaruosius 50 metų Indijos gyventojų skaičius nuo 300 milijonų išaugo iki 1 milijardo 300 milijonų. Taigi, katalikų procentas smarkiai susitraukė.

Katalikų bendruomenės gyvos. Man teko lankytis Goa per Velykas, nuėjau į bažnyčią. Bažnyčia susirenka pilna žmonių. Mums būtų neįprasta -- kitokių žmonių, nei mes būtume įpratę savo bažnyčiose matyti. Bet jie taip pat nuoširdžiai meldžiasi, tas pačias maldas kartoja.

Goa provincija yra vienas didžiausių katalikų sambūrių Indijoje.

- Kaip jums pavyko pritraukti tiek daug indų žiniasklaidos dėmesio savo sumanymams?

– Ambasadoriaus darbas – mūsų valstybei sukurti kuo daugiau galimybių, rasti draugų kitose šalyse.

Indija mūsų sąmonėje yra artima -- dėl mūsų tautinio mito, kalbos artumo su sanskritu. Bet kita vertus tai šalis, kurią mes dar labai mažai apažįstame. Ji smarkiai pasikeitusi. Tai šalis su savo ambicijomis, tikslais, labai smarkiai ir dinamiškai auganti šalis.

Kaip prognozuoja įvairūs institutai, tai valstybė, kuri ateityje vaidins labai didelį vaidmenį pasaulio ekonomikoje ir politikoje.

Todėl mums svarbu šiuo metu nustatyti dialogą su Indija.

Pirmųjų ambasadorių misija visada tokia – surasti praeityje, dabartyje ir ateityje atskaitos tašų, juos sužymėti.

Mes dabar kaip žvejai su meškere: užkibs – neužkibs.