Šalia didžiausių Indijos katalikiškų maldos namų – Se katedros
istoriniame Goa mieste ceremonija vyko būtent tą dieną, kai prieš 390
metų čia atplaukė Lietuvoje gimęs misionierius. Tai – Lietuvos
ambasadoriaus Indijoje Laimono Talat-Kelpšos sumanymas, atkreipęs
stambiausių Indijos žiniasklaidos priemonių dėmesį.
– Ar sunku Indijoje pastatyti paminklinį akmenį lietuviui? – lrytas.lt
paklausė 37 metų L.Talat-Kelpšos – jauniausio užsienio valstybės
ambasadoriaus Indijoje.
– Sunkiausia buvo surasti tokį didelį marmuro luitą – tokiais gabalais
niekas marmuro nepardavinėja.Kai Indijos gilumoje jį pavyko surasti ir atgabenti į Goa – šlifuojant
jis skilo. Teko iš naujo ieškoti.
– Kaip Indija sutiko pasiūlymą pagerbti A.Rudaminą?
– Jokių rimtų kliūčių nepatyrėme, susidūrėme su
draugišku požiūriu.
Lietuva – nedidelė valstybė, jokių istorinių pretenzijų neturi. Vietos
valdžia tai vertina kaip -- dar vieną turistų traukos tašką. Šiandien
Goa yra kurortinis regionas ir buvo nutarta, kad turizmui toks
paminklinis akmuo tik padės.
- Kada išgirdote apie Andrių Rudaminą?
-- Prieš pora metų, kai rengiausi važiuoti į Indiją, gavau užduotį iš
istorikų pasidomėti apie Andrių Rudaminą.
- Ar Indijoje iš tikrųjų yra žinoma apie lietuvį, kuris ten gyveno ko ne prieš 400 metų?
– Žinoma labai mažai, archyvai išbarstyti.
Pernai važiavau į Goa provinciją susitikti su arkivyskupu, nemažai
kalbėjome, ar būtų šiam projektui parama.
Jis pažadėjo paieškoti arkivyskupijos archyvuose. Taip pat davė
pavedimą pasidomėti miestų archyvuose. Bet nieko surasti nepavyko. To
krašto istorija yra permaininga: buvusi kolonija, perėjusi Indijos
valdžion. Archyvai traukėsi. Galiausiai man patarė ieškoti dokumentų
Romoje arba Lisabonoje.
Po to supratau, kad išsamiausi tyrimai atlikti Lietuvoje.
Indijos valdžia mūsų paprašė pateikti įrodymus, kad iš tikrųjų Andrius
Rudamina išsilaipino Indijoje 1625-ųjų rugpjūčio 22 dieną. Visuose
prieinamuose šaltiniuose buvo minima išsilaipinimo mėnuo ir diena, bet
niekur nepaminėti metai.
Lietuvos istorikai mums padėjo: netrukus turėjome sąrašą jėzuitų
misionierių, kurie 1625 metais vienu laivu iš Lisabonos atplaukė į Goa.
Tarp 11 misionierų buvo nurodytas ir Andrius Rudamina. Dešimt portugalų
ir vienas lietuvis.
- Ar jus nustebino, kad ko ne prieš 400 metų lietuviai gyveno taip įdomiai?
– Tai dar vienas įrodymas, kokia įvairi ir margaspalvė Lietuvos
istorija. Kad to meto Lietuva buvo įsiliejusi į visos Europos kultūrinį
audinį.
Juk misionieriavimas Europoje XVI-XVII amžiuje buvo kasdienybė.
Indijoje lankėsi ne tik Andrius Rudamina. Radome dar pora
vilniečių pavardžių, kurie atvyko jau vėliau.
- Kas jums padarė didžiausią įspūdį A.Rudaminos biografijoje?
– Atsidavimas pašaukimui. Jis buvo tvirtai įtikėjęs,
kaip amžininkai rašo, jis buvo susapnavęs savo pašaukimą ir atkakliai
šio tikslo siekė.
Kiti jo gyvenimo puslapiai irgi įdomūs -- misionieriška veikla Kinijoje,
mokslinė veikla. Kalbama, kad jis buvo pirmasis išleidęs katekizmą kinų
kalba.
- Ar pagalvojote, kad tarp misionierių ir ambasadorių daug bendro? Juk išsiunčia į nežinia kokią šalį, turi važiuoti ir darbuotis.
– A.Rudamina pats prašėsi į Indiją. Užfiksuota, kad jis du kartus
kreipėsi į vyresnybę, prašydamas jį išleisti į Indiją. Jis yra net
raštu surašęs motyvacinį laišką, kodėl reikėtų jam ten dalyvauti.
Aš, skirtingai nei A.Rudamina nerašiau motyvacinio laiško mane siųsti į
Indiją -- tuo mes skiriamės.
- Ar jo darbas buvo prasmingas – kiek šiuo metu Indijoje katalikų?
– Statistiškai sunku pamatuoti. Per pastaruosius 50 metų Indijos
gyventojų skaičius nuo 300 milijonų išaugo iki 1 milijardo 300 milijonų.
Taigi, katalikų procentas smarkiai susitraukė.
Katalikų bendruomenės gyvos. Man teko lankytis Goa per Velykas, nuėjau
į bažnyčią. Bažnyčia susirenka pilna žmonių. Mums būtų neįprasta --
kitokių žmonių, nei mes būtume įpratę savo bažnyčiose matyti. Bet jie
taip pat nuoširdžiai meldžiasi, tas pačias maldas kartoja.
Goa provincija yra vienas didžiausių katalikų sambūrių Indijoje.
- Kaip jums pavyko pritraukti tiek daug indų žiniasklaidos dėmesio savo sumanymams?
– Ambasadoriaus darbas – mūsų valstybei sukurti kuo daugiau
galimybių, rasti draugų kitose šalyse.
Indija mūsų sąmonėje yra artima -- dėl mūsų tautinio mito, kalbos artumo
su sanskritu. Bet kita vertus tai šalis, kurią mes dar labai mažai
apažįstame. Ji smarkiai pasikeitusi. Tai šalis su savo ambicijomis,
tikslais, labai smarkiai ir dinamiškai auganti šalis.
Kaip prognozuoja įvairūs institutai, tai valstybė, kuri ateityje vaidins
labai didelį vaidmenį pasaulio ekonomikoje ir politikoje.
Todėl mums svarbu šiuo metu nustatyti dialogą su Indija.
Pirmųjų ambasadorių misija visada tokia – surasti praeityje, dabartyje
ir ateityje atskaitos tašų, juos sužymėti.
Mes dabar kaip žvejai su meškere: užkibs – neužkibs.