Žurnalistiniu žvilgsniu perskrodus Vilniaus suvenyrų parduotuves ir kioskus matyti, kad net prie Aušros vartų rusiškų matrioškų ir Senelių Šalčių (Died Moroz) paklausa nenusileidžia gintariniams papuošalams, mediniai šaukštai nieko nedomina, o religinio turinio suvenyrus perka daugiausia lenkai turistai.
Vilniaus senamiesčio trasą nuo Pilies gatvės iki Aušros vartų galima vadinti suvenyrų upe: čia susitelkę ir smulkūs prekybininkai, siūlantys pigius niekučius neturtingiems turistams, ir dailininkų, amatininkų kūriniais prekiaujantys salonai.
Matrioškos laikosi tvirtai
Suvenyrų upė, atsispiriant nuo Pilies gatvės pradžios, Aušros vartų link kyla aukštyn: ir geografine, ir kainų prasme.
Nedidelis vėrinys iš smulkių gintarų Pilies gatvėje, netoli Šv.Jonų bažnyčios, kainuoja apie 25 eurus. Beveik toks pat suvenyrų parduotuvėje Didžiojoje gatvėje – jau 50 eurų.
Bet labiausiai glumina matrioškų, rusiškojo liaudies meno etalono, kainų skirtumai. Medinių lėlių komplektą iš gatvės prekybininkių galima įsigyti už 12–16 eurų. Bet prie Aušros vartų įsikūrusioje suvenyrų parduotuvėje panašus komplektas, tik iš geresnio medžio ir skoningiau išdažytas, jau kainuoja iki 190 eurų.
Ir savo pirkėją jie turi. Kas jis, Lietuvos širdyje vis dar ieškantis bendros su Rusija kultūrinės erdvės ir tarsi nematantis, kaip mes, lietuviai, nagais ir plaukais įaugę į Vakarų pasaulį, kad net 50-mečiai nebežiūri „Šuriko nuotykių“?
„Lietuva ne Rusija, Rusija toli“, – prieš 25 metus, tik prasidėjus tautiniam Atgimimui, bukagalvį Vakarų turistą nuo scenos auklėjo Algirdas Kaušpėdas ir „Antis“.
Neišauklėjo. Ir praėjus 25 metams po nepriklausomybės atkūrimo, 11 metų po įkurtuvių ES tautų bendrabutyje, turistams skirtų suvenyrų madas Vilniuje diktuoja ne Briuselis ir ne Vatikanas, o Maskva.
Japonai ir kinai griebia gintarą
Vilniaus senamiesčio suvenyrų parduotuvių turinys atspindi Lietuvos, kaip tilto tarp Vakarų ir Rytų, įvaizdį. Vitrinose – tikra kultūrinė mišrainė iš sovietinės praeities, tautodailės, pagonybės ir katalikybės. Šalia pilvotų matrioškų – keraminiai angeliukai, gintarais aplipdyti suvenyriniai Lietuvos žemėlapiai. Prie Senelio Šalčio, rusiškojo Santa Klauso, – tautodailininko drožtuvu pravirkdytas rūpintojėlis ir gipsinis šv.Kazimieras, o lentynose – šimtus eurų kainuojantys meniški gintariniai vėriniai.
Nukelti skulptūras nuo Žaliojo tilto pavyko lengvai, o štai matrioškos ant suvenyrų prekystalių – tarsi įaugusios.
Didžiojoje gatvėje įsikūrusios suvenyrų parduotuvės darbuotoja Marta sakė, jog matrioškas labiausiai perka turistai rusai, nors tokio gero ir jų šalyje apstu.
Domisi matrioškomis ir vakariečiai, o turistai iš Japonijos ir kinai labiausiai vertina gintaro dirbinius. Užtat ir šių suvenyrų kaina čia solidi. Kaklo vėrinys iš stambių gintarų, pavyzdžiui, kainuoja 422 eurus.
„Kinai ir japonai gintarą perka noriai, nesiderėdami. Rusus ir vakariečius labiau domina keramika“, – suvenyrų rinkos subtilybes aiškino Marta.
Šventieji rūpi tik lenkams?
Kitos šalia įsikūrusios suvenyrų parduotuvės Didžiojoje gatvėje prekybininkė Violeta irgi teigė, jog matrioškos išlieka paklausia preke, tik labiausiai jų pageidauja ne rusai ir baltarusiai, o britai ir vokiečiai.
Vilniuje prekiauti suvenyrais geriausiai sekasi parduotuvėms, esančioms prie Aušros vartų, nes čia lankosi daugiausiai turistų. Atrodo, šventoje vietoje turėtų būti gausu religinio turinio suvenyrų ir papuošalų, bet taip nėra.
„Anksčiau ši parduotuvė, kurioje dirbu, siūlė beveik tik religinių prekių, dabar palikome vieną kitą angeliukų skulptūrėlę ir grandinėles su kryželiais ir šventaisiais – tokie suvenyrai domina išskirtinai tik dievobaimingus lenkų turistus“, – tikino suvenyrų pardavėjas Karolis iš Didžiosios gatvės.
Taip pat prie Aušros vartų įsikūrusioje suvenyrų parduotuvėje dirbanti Violeta patvirtino – šventumo aureole apgaubti suvenyrai labiausiai domina lenkus.
Rusai ir vakariečiai perka stačiatikių stiliaus šventųjų paveikslus ir suvenyrus, bet negausiai.
Turistams skirtų prekių prestižiniai salonai nuo pirkėjų gausos nelūžta, bet ten dirbantys prekybininkai teigė nejaučiantys bado grėsmės. Nors pirmadienį apie pietus apsilankius keliose parduotuvėse Didžiojoje gatvėje pirkėjų turistų buvo ne itin daug. Tiksliau – nė vieno. Kita vertus, turistai į parduotuves suvirsta tik į pavakarę.
Neperka net medinių šaukštų
Skvere prie Latako gatvės po atviru dangumi prekiaujančios moterys buvo piktos, vijo šalin žurnalistus ir skundėsi baisiu sunkmečiu.
„Jėzus Marija, kokia čia prekyba? Per savaitę vos vieną medinį šaukštą už du eurus įkaušusiam vokiečiui pardaviau“, – aimanavo mediniais amatininkų išdrožtais indais prekiaujanti vidutinio amžiaus moteris.
Vilniaus turizmo informacijos centro (VTIC) vadovė Jolanta Beniulienė apgailestavo, kad sostinės suvenyrų rinka iš tiesų chaotiška, o rusiškos matrioškos ir Kinijoje pagaminti magnetiniai lipdukai miesto įvaizdžiui nieko gero neduoda. Tačiau suvenyrinių prekių pasiūlą formuoja rinka, o ne VTIC ar miesto savivaldybė.
„Kartą pas mane atvažiavo kolegos iš Austrijos. Jie pamatė matrioškas ir jau puolė jų pirkti kaip lietuviškus suvenyrus, aš sušukau: stop! Su Lietuva tos lėlės neturi nieko bendra!“ – prisiminė J.Beniulienė.
Ji teigė, kad VTIC pagal išgales stengiasi suvenyrų rinką pakreipti tinkama linkme, kad būtų siūloma daugiau skoningų tautodailininkų, vardinių dizainerių gaminių.
Ryga atsikratė kičo
„Suvenyrų pardavėjams juk nevalia rodyti pirštu, ką pardavinėti. Jie parduoda tai, ko turistai pageidauja. Deja, nemažai svečių iš Vakarų Europos ir ypač iš užjūrio Lietuvą dar suvokia kaip posovietinę erdvę, kai kurie net atvažiuoja įsitikinę, kad visi pas mus kalba rusiškai ir čia yra tarsi kultūrinė Rusijos sritis. Todėl tokie turistai ir perka matrioškas, laikydami jas lietuviškais suvenyrais“, – kalbėjo VTIC vadovė.
Tačiau, jos nuomone, suvenyrų rinką būtų galima paveikti, tik reikia nemažų investicijų. Kaip pavyzdį ji minėjo Rygą, kur buvo daug investuota ir pavyko pasiekti, kad tokia rinka taptų vientisa ir darni.
„Rygiečiams pavyko išgyvendinti kičą, sukurtas prekės ženklas, paremtas Rygos senamiesčio istorija. Tai pavyktų padaryti ir Vilniui, bet reikia daug investuoti“, – aiškino J.Beniulienė.
