Tačiau kai imamos skelbti detalės apie bendrovių veiklą ir strategiją, ypač susijusią su prievolėmis valstybei, jos negali prasprūsti pro Valstybinės mokesčių inspekcijos ausis. Pastaroji tikina niekada nesikišanti į akcininkų konfliktus, tačiau nėra abejonių, jog visi pranešimai, susiję su mokesčiais ar galimu jų vengimu, kruopščiai fiksuojami ir tiriami.
Tai visiškai normalu, nes akcininkų rietynėmis mokesčių inspektoriai tikrai gali pasinaudoti kaip vienu informacijos šaltinių, nors tikrai ne kaip pagrindiniu. Sukaupus pakankamai įrodymų apie su mokesčiais susijusius pažeidimus, juos padarę gali sulaukti vienokių ar kitokių bausmių.
Tiek Valstybinė mokesčių inspekcija, tiek kitos verslą kontroliuojančios institucijos nedelsia taikyti sankcijų. Tarkime, prekybininkams nuolat tenka šalinti iš lentynų tiek normų neatitinkančius maisto produktus, tiek pavojų keliančius kitokius gaminius.
Euro įvedimo metu daugybė institucijų tikrino, kaip verslas perskaičiavo kainas. Išrašyta aibė įspėjimų, keliolika bendrovių sulaukė net ir baudų. Tačiau niekas, išskyrus galbūt piktybinius pažeidėjus, pernelyg nesipiktino. Juk taisyklės paskelbtos iš anksto ir jos vienodos visiems.
Stebina kitkas: nurodinėti privačioms verslo įmonėms arba jas bausti įvairiausio plauko kontrolieriai ir inspektoriai labai greiti.
Užtat kai aptinkama pažeidimų valstybės valdomose įmonėse, viešosiose įstaigose ar netgi valdžios institucijose, kažkodėl niekas pernelyg nesiskubina jų pašalinti.
O aplaidumo ar net piktnaudžiavimo atvejų čia – nors vežimu vežk. Tai įrodo ir nuolat Valstybės kontrolės skelbiami pranešimai.
Antai Žemės ūkio ministerija ne tik nepasirūpino, kad jos valdomos įmonės į valstybės biudžetą laiku pervestų dividendus – apie 250 tūkst. eurų, bet ir priėmė neteisėtus sprendimus: leido joms dividendus atseikėti dalimis ir už tai nemokėti jokių palūkanų.
Kai valstybei lieka skolinga privati bendrovė, ima kapsėti delspinigiai. Kažin kaip bus šiuo atveju?
Trylika valstybinių mokslinių tyrimų institutų valdo milžinišką valstybės turtą, kurio vertė pernai siekė daugiau nei 82 milijonus eurų. Patikrinus, kaip jis naudojamas, pažeidimų nesurasta tiktai trijuose institutuose.
Kitur klesti akis badanti galima korupcija. Kaip kitaip galima paaiškinti, kad savo veiklai vykdyti iš valstybės patalpas gavę ar išsinuomoję mokslo ir technologijų parkai jas pernuomoja ir gauna 2–3 kartus didesnes pajamas nei pagrindinis turto valdytojas?
Dar prieš devynerius metus Nacionaliniam vėžio institutui buvo nurodyta susitvarkyti – jis pagal keturias jungtinės veiklos sutartis statiniais ir patalpomis neatlygintinai leido naudotis ne tiktai arkivyskupijai ir asociacijai, bet ir uždarajai akcinei bendrovei.
Viena sutartis nutraukta 2006-aisiais, kitos dvi – tik užpernai, o paskutinę, sudarytą dėl automobilių stovėjimo aikštelės, teismas pripažino negaliojančia tik šių metų pavasarį.
Praėję metai pasižymėjo kelionių organizatorių griūtimis.
Šimtai turistų buvo palikti likimo valiai užsienio kurortuose, pargabenti juos teko už draudimo kompanijų lėšas. O ką nuveikė rinkos dalyvius akylai prižiūrėti turintis Turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos?
Kaip parodė neseniai atlikto audito rezultatai, beveik nieko.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerija praėjusiais metais išleido 5,5 mln. eurų bedarbių profesiniam mokymui. Tačiau, kaip rodo atliktas patikrinimas, bent dalis šių lėšų panaudota mažų mažiausiai neprotingai.
Tiek bedarbį apmokančiai įmonei, tiek pačiam bedarbiui naudinga kuo ilgiau dalyvauti mokymuose, nes jų metu valstybė jam suteikia stipendiją. Pačių mokymų kokybė, trukmė ir kaina išvis nenustatyta.
Todėl paaiškėjo, kad išmokti vairuoti sunkiasvorį automobilį galima vos per 70 valandų, o sušių gamintojo mokymai trunka net 320 valandų!
Jei tokie dalykai, kokius ministerijose ir joms pavaldžiose įstaigose ar įmonėse kasmet aptinka Valstybės kontrolė, dėtųsi privačioje bendrovėje, jos savininkams neliktų kitos išeities, kaip tik mesti lauk niekadarbius ir švaistūnus.
Bet šiltose valdiškose kėdėse įsitaisę tokie veikėjai nukenčia itin retai. Paprastai jiems nebent pamojuojama smiliumi arba dėl vaizdo skiriamas papeikimas.
O juk tikrai galėtų daugeliu nustatytų atvejų pasidomėti tiek Specialiųjų tyrimų tarnyba, tiek Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba ar kitos institucijos.
Tačiau jos dažnai neturi laiko arba noro. Kur kas įspūdingiau įsiveržti į privačios bendrovės teritoriją, atlikti kratą ir pareikšti vadovams įtarimus. Nors jie paprastai subliūkšta net ir pirmos instancijos teismuose.
Kad valdžios institucijos griežtai stebi verslo įmones, iš tiesų sveikintina, nes pažeidinėti įstatymų ir mėginti apgauti valstybę niekam nevalia.
Tačiau būtina atsisukti ir į tuos, kurie naudoja visiems Lietuvos piliečiams priklausantį turtą ar mokesčių mokėtojų pinigus.
Ten įvairiausių pažeidimų būna tikrai ne rečiau.
