Kūdikių organai ant prekystalių

Iki šiol internete vienas po kito viešinami vaizdo įrašai nepalieka abejingų ir vis labiau audrina JAV piliečius. 2014-2015 metais šiuos įrašus slapta padarė du nevyriausybinės organizacijos „Medicininės pažangos centras“ (angl. Center for Medical Progress) darbuotojai, apsimetę potencialiais žmogaus audinių pirkėjais iš biotechnologijų kompanijos.

Įrašuose užfiksuoti pokalbiai su PTO medicininių paslaugų vyresniąja direktore Deborah Nucatola, su kuria aptariamos galimybės moksliniams tyrimams įsigyti po atlikto aborto išsaugotas kūdikių dalis.

Po šių įrašų paviešinimo PTO sulaukė kaltinimų dėl JAV įstatymų, draudžiančių bet kokią prekybą žmogaus kūno dalimis ar audiniais, pažeidimų. Skaičiuojama, kad Planuotos tėvystės organizacijos metinis biudžetas siekia 1,3 milijardo JAV dolerių. 45 proc. šio biudžeto sudaro JAV vyriausybės dotacijos.

Po pasirodžiusių įrašų, PTO atstovai mėgino teisintis dovanojantys negimusių kūdikių audinius mokslininkams, tačiau neigė gavę bet kokį atlygį, viršijantį abortų vykdymo kaštų padengimą, kas laikoma teisėtu dalyku.

Vis dėl to vaizdo įrašai kalba patys už save ir PTO nenaudai. Juose užfiksuoti ne tik išsamūs pokalbiai apie kūno dalių kainas. Galima pamatyti, kaip „potencialūs pirkėjai“ pakviečiami apžiūrėti negimusių kūdikių kūnų dalis.

Pincetais ir žnyplėmis kilnodami bei demonstruodami „prekes“, Planuotos tėvystės organizacijos darbuotojai teisinasi, kad kūnų dalys sumestos krūvon, o ne surūšiuotos. Mat tai – tik ką po dalinio gimimo abortų gauta partija. Atliekant dalinio gimimo abortą, ištraukiamos kūdikio kojos ir liemuo, o po to iš galvos išsiurbus smegenis jis žūva. Tačiau taip išsaugomos sveikos kūno dalys, kurios, kaip paaiškėjo, sėkmingai gali būti realizuojamos kaip prekė.

Tokios abortų procedūros Planuotos tėvystės organizacijoje, valdančioje bene didžiausią abortų klinikų tinklą visoje JAV, buvo atliekamos moterims antrame nėštumo trimestre (20 – 25 savaitės).

JAV visuomenėje pasibaisėjimą sukėlė labiau ne rodomos negimusių kūdikių liekanos, bet Planuotos tėvystės organizacijos atstovių elgesys. Viename įraše Mary Gatter – kita abortų klinikas valdančios kompanijos atstovė, gurkšnodama vyną ir valgydama salotas, ramiu balsu aiškina, kad vienos kūno dalies kaina gali siekti nuo 30 iki 100 JAV dolerių. Itin paklausiomis, anot jos, būna kepenys, tačiau nemažai žmonių nori ir nesugadintų širdžių, plaučių bei kitų kūno dalių.

Planuotos tėvystės organizacija kaltinama ir tuo, kad padėdavo nuslėpti nepilnamečių lytinio išnaudojimo atvejus, kuomet 13-15 metų paauglės galėjo būti pastojusios nuo vyresnių vyrų. Užfiksuota, kad tuo atveju, kai į klinikas kreipdavosi abortus norinčios pasidaryti nepilnametės, organizacijos darbuotojai apie tai nepranešdavo policijai, kaip kad priklauso pagal įstatymus. Viešai skelbiamuose dokumentuose aprašomi ir atvejai, kuomet suteneriais apsimetę piliečiai kreipėsi į PTO dėl paslaugų „mergaitėms iš Azijos“.

„Suteneriai“ abortų specialistų teiraudavosi, kaip būtų galima įforminti šią procedūrą, nes jų „globotinės“ JAV gyvena nelegaliai. PTO specialistės patardavo mergaites dokumentuose „įforminti“ kaip pagal tarptautinių mainų programas atvykusias studentes ar mokines.

Vienoje iš paviešintų Planuotos tėvystės organizacijos tyrimo ataskaitų teigiama, kad ši įstaiga taip pat netiesiogiai propaguodavo seksualinį nepilnamečių aktyvumą. Dar 2007 m. užfiksuotas atvejis, kai viename organizacijos aktyviai remiamame paaugliams skirtame internetiniame tinklapyje pornografija buvo pristatoma kaip nekenksminga pramogos forma, kuria gali mėgautis paauglių poros.

„Medicininės pažangos centras“ pažadėjo viešai išplatinti dar tūkstančius valandų vaizdo įrašų, kuriuose užfiksuota daugiau prieštaringą Planuotos tėvystės organizacijos pusę atskleidžiančių pokalbių.

Tiesa, kraštutinius liberalus vienijantys JAV judėjimai tebebando išreikšti paramą Planuotos tėvystės organizacijai. Anot jų, tai – tik nepelnytas prieš abortus kovojančios ekstremistų grupuotės puolimas, kurio metu visiškai neįvertinti kitų Planuotos tėvystės organizacijos teikiamų sveikatos paslaugų privalumai.

Socialiniuose tinkluose netgi buvo bandoma paskleisti reklaminį vaizdo klipą, raginantį verčiau nustoti finansuoti verslo korporacijas, apriboti jų teises, bet nenubraukti Planuotos tėvystės organizacijai skirtų finansinių dotacijų.

Tačiau tokia viešųjų ryšių akcija nebuvo sėkminga. Netgi liberalios pakraipos JAV žiniasklaidoje smarkiai mažėja tų, kurie drįstų „guldytų galvas“ už Planuotos tėvystės organizaciją. Ir tai suprantama.

Pastaroji išsidavė, kad po kiek naivokai skambančiais šūkiais „už moters laisvę pasirinkti“ slėpiasi ir iš anksto apskaičiuota tos pasirinkimo laisvės „tiekėjui“ generuojamas pelnas. Juk tariama „laisve į pasirinkimą“ pasinaudojusios moterys nė neįtaria, kad jų viduje brendusi gyvybė gali tapti kažkieno pelno norma ir būti išparduota dalimis, kaip paprasčiausia prekė.

Viešumoje išplatinta informacija apie Planuotos tėvystės organizaciją parodė, kas nutinka kai visuomenė tampa pernelyg paviršutiniška ir nesugeba kritiškai įvertinti vadinamosios „pasirinkimo laisvės“ logikos. Už skambių primityviojo liberalizmo šūkiu neretai slepiasi visiškai su atsakingos laisvės principais nederančios ir jai net prieštaraujančios praktikos.

Mažai ką stebina tai, jog kraštutinės liberalios pasaulėžiūros atstovai nuosekliai pritaria ir palaiko abortus, kontracepciją, vadinamą progresyvų lytinį švietimą, o neretai ir prostituciją. Tačiau, kaip atskleidė PTO skandalas, šie dalykai susiję neatsitiktinai. Neretai jie drauge pasitarnauja pasipelnymo tikslui. Tam, kad galėtų veikti abortų klinikų verslas (o tai yra verslas, nes iš jo gaunamas pelnas), visų pirma reikia užsitikrinti pakankamą abortų paklausą. O tam būtina įvairiomis priemonėmis skatinti jau kitos – vadinamosios seksualinės laisvės – pasireiškimą. Neretai, tai daroma per progresyvaus lytinio švietimo programas.

Štai Carol Everett, 1977–1983 metais vadovavusi keturių abortų klinikų tinklui Teksase, tačiau vėliau pasitraukusi iš šios veiklos, atskleidė, kaip kuriama abortų rinka. Anot jos, norėdamos pasiekti savo finansinį tikslą, klinikos turėjo įtikinti jaunus žmones nuo kiek galima ankstesnio amžiaus į seksualumą žvelgti laisvai ir be suvaržymų – kitaip nei buvusios kartos.

Ji paaiškino, kaip lytinis švietimas jau nuo mažų dienų siekia sunaikinti vaikuose natūralų drovumo jausmą. Jos darbo tikslas buvo leisti mergaitėms būti seksualiai aktyvioms vartojant mažos dozės nėštumo kontroliavimo tabletę, kuri, kaip buvo žinoma, bus neefektyvi. Jei lytinis švietimas įgyvendintas „teisingai“, mergaitei tapus nėščia, ji tai priima kaip „komplikaciją“ ir mato vienintelį sprendimo būdą. Ji paskambina abortų klinikai. Mat jai buvo pasakyta, kad klinika – už moters laisvę pasirinkti.

PTO istorija simboliškai atskleidžia, kokią kainą moka visuomenė, pasiduodanti primityviai liberalizmo ideologijai. Galiausiai aiškėja, kad tą kainą mokės ir visi liberalai. Iki šiol jie skambiai skelbėsi kovojantys už moters teisę pasirinkti, tačiau PTO sumaniai nutylėjo esminę to pasirinkimo pusę – aborto metu nužudyto kūdikio dalys yra paklausios ir brangiai kainuoja.

Liberalios pozicijos nenuoseklumus socialiniais klausimais sunku aprėpti. JAV liberalai garsiai smerkia dideles korporacijas dėl milijoninių antpelnių, tačiau Planuotos tėvystės organizacija tapo pačia aršiausia korporacija, sumaniusia sėkmingai pelnytis iš prekybos žmogaus kūno dalimis. Liberalai su dideliu užsidegimu kalba apie būtinas priemones moterims nuo išnaudojimo apsaugoti, tačiau jų remiamos Planuotos tėvystės klinikos tapo puikia priebėga patiems moterų išnaudotojams.

Liberalai nuolatos akcentuoja žmogaus orumą ir neliečiamumą – tačiau jų remiamos klinikos suprekimo ir sudaiktino patį žmogų. Nėščiosios kūnas buvo paverstas paklausią prekę gaminančia mašina, o dar negimęs kūdikis – brangiai parduodamų detalių rinkiniu.

Abortų klinikose vykstančio žmogaus suprekinimo paneigti negali net tie, kurie įsivaizduoja, jog kūdikis iki gimimo tėra moters kūno dalis. Net ir pagal tokią šiuolaikiniam mokslui prieštaraujančią logiką, abortų klinikos pelnosi iš moters kūno.

Tuo tarpu Lietuvoje panašių skandalų dar nėra buvę. Tikriausiai todėl, kad neturime daug „reprodukcine gyventojų sveikata“ besirūpinančių klinikų. Užtat turime ja besirūpinančių lobistinių organizacijų, kurių dėka ir pas mus galima aptikti įdomių iniciatyvų, primenančių jau aptartą abortų rinkos kūrimo logiką.

Štai šių metų balandžio mėnesį viešai buvo išplatinta peticija „Už šiuolaikišką jaunimo lytinio švietimo programą“, kurios iniciatoriai – Šeimos planavimo ir seksualinės sveikatos asociacijos nariai. Retorinis klausimas, ar su Planuotos tėvystės organizacija šį darinį sieja tik sutampantis pavadinimas.

Jų teigimu, šiuo metu moksleiviai gauna nepakankamą lytinį švietimą. Todėl Švietimo ir mokslo ministro prašoma suformuoti naują darbo grupę alternatyviai lytiškumo ugdymo programai kurti ir įtraukti į ją pažangių jaunimo organizacijų atstovus, žmogaus ir jaunimo teisių, lytinės reprodukcinės sveikatos specialistus ir ekspertus.

„Reprodukcinės sveikatos“ gynėjai rikiuojasi ilga eile, reikalaudami teisės kurti progresyvias lytinio švietimo programas. Už tai atsakingoms Lietuvos institucijoms ilgainiui reikės apsispręsti – arba aklai paklusti tokiems reikalavimams, arba būti atsargesnėms ir vengti kartoti svetimas klaidas, Vakarų šalių visuomenėms atnešusias groteskiškus padarinius.