„Labiausiai tai norėčiau ledų, bet jie čia labai brangūs. Sako, reikia pirkti „McDonald's“ – ten pigiau, – porino Justinas Bladika, sunkumų kilnotojas, nulipęs nuo garbės pakylos su olimpiniu aukso medaliu. – O jų pienas tai geresnis negu lietuviškas. Va, nusipirkau butelį – tai grietinėlė paviršiuje susirinko. Iš tokio galima ir rūgpienį daryti.“
Šis vaikas (o jie visi visą gyvenimą taip ir liks vaikais) laimėjo tris aukso ir vieną sidabro medalį liepos mėnesį Los Andžele (JAV) vykusiose Specialiosiose olimpinėse žaidynėse, skirtose psichikos negalią turintiems žmonėms.
„Jie labai skaudžiai stumdosi bėgdami“, – su ašaromis akyse po nesėkmingos rungties skundėsi bėgikas Raimondas Vaicekauskas.
„Tai ir tu juos stumdyk – negi nemoki?“ – klausiu.
„Taigi negalima! Negražu taip daryti!“, – pasipiktina jis. Ir prižada -- va estafetėje tai jis parodys, ką gali. Ir parodo.
Lekia su tokiu įniršiu, tokia jėga, lyg kovotų dėl savo gyvybės. Visų akyse įvyksta stebuklas. Tai priverčia atsistoti tribūnas ir sustingti iš susižavėjimo – jis neįsivaizduojamomis pastangomis pasiveja ir pralenkia pirma visų skuodžiantį atletą. Ir užsikabina auksą. Tas vaikas peržengia savo galimybių ribas. Sportinis pyktis ir begalinis noras nugalėti suteikia jam titaniškų jėgų.
„Dabar tai jau ne gėda bus grįžti Lietuvon“, – droviai sako jis.
Bėgikė Rūta Tuskenytė užsikabina du aukso ir sidabro medalį. Na, ir kas, kad bėga su išvirkščiais marškinėliais, pasiskolintais iš latvių sportininkų – savo tinkamų neturi...
„Ateikite pažiūrėti, kaip aš bėgsiu, labai prašau, ateikite“, – maldauja Aurimas Jasiulionis. Ir ne tik jam tai svarbu – visiems Lietuvos atletams, kurių palaikymo komanda – vos keli iš Lietuvos atvykę žiūrovai ir keli Amerikos lietuviai... Sportininkų šeimos neturi pinigų skrydžiui per Atlantą...
Bet ne visiems, kaip Lietuvai, tokie atletai yra tuščia vieta.
„Mano vyras ir aš didžiuojamės Jumis. Nepaprastai didžiuojamės. Ir mes mylime jus iš pačių širdies gelmių. Nes jūs esate pavyzdys milijonams pasaulio žmonių“, – kalbėjo pirmoji Amerikos ponia Michelle Obama, atidarydama šią olimpiadą, kurioje 25 sporto šakose dalyvavo 6500 atletų iš 165 pasaulio šalių.
Čia dirbo 30 tūkst. savanorių, 2 tūkst. teisėjų, plojo pusė milijono žiūrovų.
Didžiausio šių metų pasaulyje sporto renginio dalyviams video sveikinimą atsiuntė ir pats JAV prezidentas Barackas Obama.
„Jūs esate ypatingi šio pasaulio žmonės. Jūsų drąsa, aistra ir meilė kasdien pasaulį daro geresniu“, – pasakė aklasis dainininkas Stevie Wonderis ir padovanojo jiems savo dainą.
Širdingus žodžius ir muzikos kūrinius per olimpiados atidarymo ceremoniją atletams skyrė aktorė Eva Longoria, olimpinis plaukikas Michaelis Phelpsas, dainininkė Avril Lavigne ir žurnalistė Maria Shriver, kurios močiutė Eunice Kennedy Shriver (buvusio JAV prezidento Johno Kennedy sesuo) 1968 metais ir pradėjo rengti šią olimpiadą.
Lietuviai parvežė 17 aukso, 9 sidabro ir 6 bronzos medalius. 13 sportininkų rungėsi plaukimo, lengvosios atletikos, bočios, stalo teniso ir sunkiosios atletikos rungtyse. Gaila, kad jų auksas nė iš tolo neprilygsta Rūtos Meilutytės mediniam medaliui. Nes jie – iš visuomenės užribio. Po olimpiados jie vėl grįžo į savo internatu. Kas toliau? Jie baigs savo mokyklėles ir ieškos juodadarbio duonos. Arba pragyvens kaimo durnelio gyvenimą. Kitai olimpiadai jau vargu, ar kas juos susiras.
Gera ir graudu klausytis tų vaikų pasakojimų, kaip jie pirmąkart skrido lėktuvu, pirmąkart atsirado užsienyje, kaip jie labai stengsis Lietuvai nepadaryti gėdos. Bet juk bus ir kitų žaidynių? Jie tik skausmingai nusišypso – o kas juos besurankios, kas juos treniruos, kai jie jau bus išsibarstę kas kur?
Plaukimo trenerė Asta Misiūnaitė, kurios plaukikai parvežė tris aukso medalius, paklausta, ko tokiems sportininkams labiausiai reikėtų, sarkastiškai nusišypsojo ir pratarė: „Vandens. Nors vieno plaukimo takelio.“ Bėda, kad ne tik nėra pinigų tam takeliui išsinuomoti, bet ir tai, kad tokių vaikų ne visi baseinai nori įsileisti...
Valdininkai turi savo popierius, kuriuose rasi apsčiai pinigų ir visokių programų, planų, užmojų. Realybė kitokia. Mūsų visuomenė dar nesubrendusi priimti į savo gyvenimą „kitokių“ žmonių. Netgi deramai pasidžiaugti jų sunkiai iškovotais laimėjimais.
Kas iš mūsų girdėjo apie tokias žaidynes, jų dalyvius ir medalius? Aš – tikrai nežinočiau, jei nebūčiau ten atsidūrusi. Kelios skurdžios žinutės žiniasklaidoje?
Niekingas atlygis tiems, kurie Lietuvai parvežė 32 olimpinius medalius.
