Pakaitaliokime šią frazę įvairiais sinonimais, ir paieškos rezultatai ims daugintis bežiūrint – milijonas, antras, trečias, ketvirtas...
Ko gero, nuo pat tų laikų, kai Renesanso laikais ėmė kurtis pirmosios bendrovės, jų akcininkai netrukus susitaikė su faktu, kad po kiekvieno romantinio bendros buities kūrimo ateina ginčai – iš pradžių buitiniai, po to smurtiniai, o pagaliau ir noras atsidalinti akcijas, rykus ir jausmus.
Jokie klimatologai dar nėra išsiaiškinę, kokią įtaką tokiai baigčiai turi karščiai – juk vadovaujantis žmogaus racionalumu, Celsijaus stulpelis to negali lemti. Nors kodėl gi... Žiūrime į tą patį „Google“, ir ką gi randame 2006 metų rugpjūčio pirmosios savaitės pirmuosiuose puslapiuose?
Ogi įstabią ir kvapą gniaužiančią istoriją apie kelis šulus, kurių ėmė ir pritrūko galvoje vienam Kauno verslininkui.
Priminsiu, kad iki tol jis su partneriu plėtojo „Bernelių užeigos“ verslą, vieną po kito atidarinėjo populiarius restoranus, maitino žmones šaltibarščiais ir kugeliais, kol neatėjo toji lemtinga vasara. O tuomet, kai Lietuva jau skaičiavo trečiąją narystės ES vasarą, atsidalijo dalykus ir liko tik su pagarsėjusiu restoranu „Bajorkiemis“.
Pats atsidalinimas gal ir nebūtų vertas dėmesio, jeigu ne pigius romanus plonais viršeliais išduodančios jos aplinkybės.
Tas verslininkas (tiek, kiek šis žodis čia yra tinkamas) verslo atidalijimo procesą įsuko konsultuojamas pagarsėjusios Kauno aiškiaregės Audronės.
Jos patariamas anas prieš kiekvieną akcininkų susitikimą išbarstydavo druską, kažkokius akmenukus užkasdavo prie tvoros šviečiant mėnuliui, žodžiu, įvairiausiais pačios juodžiausios magijos triukais siekė palaužti partnerio valią.
Tačiau to arba tvirto laisvamanio būta, arba aiškiaregės Audronės „chaltūrinta“, nes magija rezultatų kaip nedavė, taip nedavė.
Todėl viskas ir baigėsi – iš pradžių seifų su pinigais slapstymu miške, po to alkoholinių gėrimų užkasimu tame pačiame miške, o galų gale pats „Bajorkiemis“, stūksojęs tarp Kauno ir Vilniaus, užsiliepsnojo nemaria liepsna.
Praėjo devyneri metai, vėl rugpjūtis, vėl karštis ir mes vėl gauname į dantis naują ginčą – mažasis „Vilniaus prekybos“ grupės akcininkas M.Marcinkevičius užsimojo prieš buvusius partnerius. Ir kaip čia nepastebėsi, kad per devynerius metus nueita daugybė verslo mylių.
Vietoj druskos barstymo akcininkų posėdžių kambariuose ją bandoma barstyti ant visuomenės žaizdų – mokesčiai nesumokėti, išbarstyti ir suslapstyti kipruose, maltose ir liuksemburguose.
Vietoj metafizinių akmenukų kasimo patvoriuose – skoningi teisiniai ir pusiau teisiniai argumentai, painių schemų paišymas ir kiti ryšių su visuomene triukai, liudijantys mūsų verslo brandą.
Ir vietoj aiškiaregių bandoma pasitelkti tą, kuri tikrai aiškiai regi viešuosius ir privačius finansus – Valstybinę mokesčių inspekciją.
Žodžiu, tarsi viskas ir demonstruotų, kad jau nuėjome didelį kelią ir visiškai pelnytai atsidursime tarp tų 318 tūkstančių „Google“ įrašų apie normalius ir įprastus akcininkų tarpusavio ginčus, kai viską sprendžia advokatai ir auditoriai.
Jeigu ne vienas mažytis „bet“. Abiejose istorijose, kurias skiria ne tik devyneri metai, bet ir milijoniniai, o gal milijardiniai ginčo objekto skirtumai, yra ir šis tas bendra.
Tada buvo ieškoma paranormalių jėgų pagalbos nepasikliaujant paprastais teisiniais mechanizmais. Dabar ieškoma valstybinių kozirių nepasikliaujant tais pačiais mechanizmais. Vienu atveju aiškiaregė Audronė akivaizdžiai pervertino savo jėgas. Dabartiniu – prezidentė D.Grybauskaitė nėra pratusi jų pervertinti.
Tik ką veikti aiškiaregiams ir valstybės vadovams dviejų akcininkų ginče – į šį klausimą neatsakyta nei tada, nei dabar.
Vis dėlto atrodo, kad prireiks dar devynerių metų, kol surasime bent jau šiokį tokį atsakymą.
