Jei anksčiau nusikalbėdavo koks nors politikas ir tai užfiksuodavo žurnalistai, partijų pirmininkai baldavo, rausdavo, gūžčiodavo pečiais ir verkšlendavo ant viešųjų ryšių specialistų peties. Šįkart Gabrielius Landsbergis pats griebė jautį (tiksliau – Arimantą Dumčių) už ragų.
Labai drąsus žingsnis – ir jis nebus populiarus tarp partijos kolegų. Bus kalbančių, kad to A. Dumčiaus „feisbuko“ niekas neskaito. Nėra jis kažkoks ypatingai populiarus politikas. Reikėjo paprašyt ištrint ir pabart kolegą už uždarų durų.
Kitaip sakant, bus norinčių, kad partijoje būtų tvarkomasi kaip įprasta Rusijoje – jei žmogus savas, jį kaip nors pateisint. O juk pateisint A.Dumčių taip lengva – gal vakar žolytės padūmijo, gal nuo karščio apdujo, gal šiaip kokia vasarinė depresija. Gal ta nuoroda į straipsnį apie Adolfo Hitlerio politikos pliusus pasispaudė netyčia. Arba gal net „Facebook“ paskyra buvo „nulaužta“ Rusijos agentų, kurie nori pakenkti konservatoriams.
O štai G.Landsbergis ėmė ir pasielgė be kompromisų. Jis tiesiai šviesiai pareiškė, kad šlamštu besidalijantis kolega yra apgailėtinas. Jis atsiprašė rinkėjų, kuriuos konservatoriaus simpatija A.Hitleriui galėjo įžeisti.
A.Dumčius taip išsigando, kad su juo partijos pirmininkui net nepavyko susisiekti. Turbūt iki šiol jis pasislėpęs kontempliuoja didįjį klausimą – atsiprašyti ar neatsiprašyti. Juk jei viešai atsiprašys, tai išduos savo nuomonę, kad geležine hitleriška politika tikrai galima pažaboti nedarbą ir atgaivinti ekonomiką.
Dar blogiau, kad tame interneto portalėlyje „kulgrinda.lt“ yra dar ir daugiau straipsnių, kurie nelabai dera su oficialia konservatorių politika. Štai pavyzdžiui, toks lengvo pobūdžio skaitalėlis „Antialkoholiniai sovietų epochos plakatai“ – akivaizdi prorusiška propaganda „Va, pažiūrėkit, kaip Sovietų Sąjungoj buvo geriau“.
Šis internetinis projektas sukurptas tikrai gudriai. Neva laikomasi objektyvumo, pateikiami faktai. Tačiau veikiausiai apie A.Hitlerį tekstas atsirado vien tik todėl, kad būtų pridengti kiti, Rusijai naudingi straipsniai. Jei straipsnis būtų buvęs nacistinės dvasios, Seimo narys A. Dumčius nebūtų juo pasidalinęs. Apdūmė jį tai, kad viskas surašyta taip gerai nuo vaikystės pažįstamoje sovietinėje dvasioje ir logikoje.
Kas straipsnyje įvardijama kaip ekonominiai pasiekimai? Ogi tai, kad darbo diena vokiečiams tęsėsi aštuonias valandas, o už viršvalandžius buvo dosniai atlyginama. Fabrikuose įsikūrusioms valgykloms buvo skirtos dotacijos šiltam maistui, prie fabrikų įrengti sporto aikštynai ir parkai. Buvo dotuojami apsilankymai teatruose, koncertuose, parodose, remiamos sporto, iškylavimo, šokių grupės. Parama buvo skiriama suaugusiųjų kursams ir masiniam turizmui. Jau ir anksčiau plačiai išvystyta socialinė rūpyba buvo dar labiau išplėsta.
Nieko neprimena? Argi ne tie patys „privalumai“ buvo Didžiojoje Sovietinėje Tėvynėje? Daugmaž – na ir kas, kad verslą savo geležiniais nagais stumdo valstybė, užtat motiniškai mumis rūpinasi.
Panašu, kad Kremliaus propaganda pasiekė virtuozišką lygį – jei nori sušerti dozę Putino, galima visa tai įpakuoti net į Hitlerį. Tada šalia jau galima publikuoti tekstus apie Europos Sąjungos mirtį ir apie tai, kad žiniasklaida meluoja mums apie Graikiją.
Galimas dalykas, kad klystu. Gal visas tas portalas tėra ideologijų akivare burbuliuojančių ir kūlgrindos miražą reginčių žmonių kūrybinis šedevras. Tačiau net ir tada, jei „kūlgrinda.lt“ kūrėjai nepalaiko V.Putino, mes turime pripažinti, kad toks informacinis srautas Kremliui yra itin naudingas.
Ir tikrai rimta bėda, kad to negeba suvokti net Seimo nariai. Labai tikiuosi, kad TS- LKD neskirs per daug dėmesio kolegos linčo teismui, bet įsigilins į pačią problemą. O ji yra tokia: mums visiems žūtbūt reikia mokytis žiniasklaidos raštingumo.
