Tokie paveikslai buvo nutapyti žinomame JAV žurnale „Slate“ ir viename svarbiausių ir prestižiškiausių JAV žydų leidinių „Forward“.
Svarbiausias įrodymas, kuriuo autoriai grindžia savo nuosprendžius, – prieš daugelį metų daug triukšmo sukėlusi istorija, kai Lietuvos teisėsauga dėl galimų karo nusikaltimų prieš civilius ėmė čiupinėti žymų Izraelio veikėją, istoriką ir buvusį antinacinio pasipriešinimo Lietuvoje dalyvį Y.Aradą.
O atrodė, kad visa tai jau seniai nugulė dulkės. Tyrimą staigiai liepė nutraukti pats prezidentas V.Adamkus, o tuomet subyrėję Lietuvos ir Izraelio santykiai bei sugriuvusi specialiosios tarpvalstybinės istorikų komisijos, kurios narys buvo Y.Aradas, veikla lyg ir vėl leidžia naujus pumpurus.
Gal būtų galima guostis tuo, kad tokie tendencingi tekstai atspindi tik vis mažėjančios Vakarų bei Izraelio žiniasklaidos, visuomenės ir politinio elito dalies požiūrį. Kartais sakoma, jog geriau į jį visai numoti ranka. Negana to, greičiausiai visa tai – tiesiog rusų ir jų agentų propaganda ir specialiosios operacijos keršijant, pavyzdžiui, už nuverstus Žaliojo tilto „balvonus“.
Taip ramintis – žiauri klaida. Nėra jokių rimtų požymių, kad toks požiūris į Lietuvą ir visą Rytų bei Vidurio Europą Vakaruose tikrai rimtai nyktų, antra, jis taiko ir toliau taikys į tas mūsų sąmonės spragas, kurių patys niekaip neužlopome.
Pirma – tai atkaklus nenoras iš peties imtis tų pokario partizanų, ant kurių mundurų – talkininkavimo naciams žydų žudynėse šešėlis bei ordinai, paskubomis užkabinti atkūrus valstybę.
Tai – ne tik J.Noreika-Generolas Vėtra, dėl kurio atminimo lentos sostinėje sukunkuliavo aistros, bet ir žemesnio rango partizanų vadai, pavyzdžiui, apygardų vadai J.Krikštaponis ar A.Baltūsis. Net Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (LGGRTC) patvirtina J.Noreikos ir A.Baltūsio dalyvavimą okupacinėse struktūrose, o J.Krikštaponio – žydų žudynėse Baltarusijoje.
Bet niekas nejuda iš vietos – argumentai tų, kad tai diskredituos visus partizanus ir patriotizmą apskritai, padės Rusijos propagandai ir kad apskritai visa tai „neįrodyta“, yra stipresni.
Nors, regis, akivaizdu – sugebėjimas atimti didvyrių statusą iš tų, ant kurių krinta nors mažiausias holokausto šešėlis, ne tik nediskredituoja visų partizanų, bet ir atvirkščiai – parodo jų atminimo ir juo pagrįsto patriotizmo sveikumą ir yra veiksmingiausias ginklas prieš bet kokią propagandą.
Antra – nors atkakliai vengiame net diskusijų, ar sovietų represijas tikrai galima vadinti genocidu ir jau seniai kruopščiai esame suregistravę bendriausius savo nuostolių skaičius, lietuvių dalyvavimo žydų žudynėse – tiek savo rankomis žudant, tiek talkinant ir grobstant turtą – skaičiai ir toliau lieka nežinomi.
Atrodytų, ši kruvina inventorizacija – išsiaiškinant bent apytikslį tiesioginių žudikų skaičių – turėjo jau seniausiai būti atlikta aukščiausiu valstybės lygiu ir jai metus visas pajėgas.
Tačiau tiek LGGRTC, tiek tarptautinės komisijos atstovai ir toliau tegali pasakyti tai, ką ir prieš keletą metų, – pagrindiniai žudikai buvo lietuviai, o toli gražu negalutinis jų skaičius – 3–5 tūkst.
Kiek sieks daugmaž galutinis skaičius ir kada – nežinia. Taigi erdvė manipuliacijoms iš visų pusių ir toliau visiškai laisva.
Tačiau būtent šios manipuliacijos visuomet buvo ir tebėra pagrindinis pavojus Lietuvos tarptautinėms pozicijoms ir prestižui Vakaruose, o kartu aštriausias ginklas visų jos priešų rankose. Tegul ir toliau bado – vardan tos dantis sukandę atlaikysim?
