Kitos simbiozės – keliančios mažiau entuziazmo. Sakykime, visokios bebalsės atseit dainininkės ne mažiau glaudžiai susijusios su padirbtais vardiniais rankinukais ir tokiais pat vardiniais apybandičiais.
Bet nėra ištikimesnės draugystės už tą, kuri tarpsta tarp grėblio ir kvailio.
Tuo buvo galima įsitikinti tyrinėjant viešą A.Užkalnio ir Palangos miesto šulų tarpusavio korespondenciją.
Kuo protingas žmogus skiriasi nuo ne tokio protingo?
Protingas prisimintų grėblį, ant kurio lipo mūsų kraštas prieš keturiolika metų, kai vienas iškiliausių šiandienos JAV romanistų J.Franzenas parašė savo debiutines „Pataisas“.
Kadangi ten rašytojo išmonė Lietuvą pavaizdavo ne visai taip, kaip norėtume ją išvysti reklamos lankstinukuose, buvo daug dantų griežimo ir burnojimo.
Nepraėjus nė porai metų po kojomis pasipainiojo panašus grėblys, kai M.Gibsonas turėjo neatsargumo lietuvius išvadinti aštriadančiais, ir dar sėlinančiais su beisbolo lazdomis jo paplūdimio nuosavybės link.
Vėl rūstavome, vėl kvietėme atvažiuoti ir įsitikinti, kad mes ne tokie, kad mes balti ir pūkuoti. Tai darė ambasadoriai, komentatoriai ir šiaip patriotai.
Laimei, M.Gibsonas taip ir neatvažiavo, nes čia, o ne kur Kalifornijoje, būtų prisigėręs, apiboksavęs kokią merginą ir dar paleidęs antisemitinių pastabų. Ir tada mes būtume jau kartu su juo lipę ant naujo grėblio.
Protingas žmogus prisimintų kitą panašų grėblį, ant kurio lipo Kazachijos ambasada Londone po to, kai S.B.Cohenas įamžino Borato nuotykius Jungtinėse Valstijose.
Lipo taip, kad net Kuveito sporto funkcionieriai ėmė ir netyčia atliko šiame filme skambančią kazachų himno parodiją apdovanojant šios šalies šaulį, laimėjusį aukso medalį.
Protingas žmogus prisimintų ir dar vieną grėblį, ant kurio kone užlipo kažkokie Rusijos teisininkai, panūdę bylinėtis su kino kompanija „Warner Bros.“, mat jos Hario Poterio ekranizacijoje elfas Dobis savo išvaizda labai jau primena V.Putiną.
Džiaugtųsi, kad panašus į tegu antraplanį, bet vis tiek teigiamą personažą, bet ne, juk daug principingiau atrodo pareikšti viešą pasipiktinimą.
Protingas žmogus, jeigu jau artėtume arčiau kūno, t.y. savų marškinių, prisimintų ir panevėžiečių nervus, kai „Humoro klubo“ komikai iš pradžių kūrė ekstremalų žaidimą „Pereik Panevėžį naktį“, po to – vietos tarmės gidą.
Laimei, bent jau miesto valdžia pasimokė iš pirmojo grėblio ir ant antrojo nebelipo pripažindama, tegul ir nenoromis, jog humoras yra humoras, tad nėra ko pernelyg įsižeisti.
Jau supratome, kad protingas žmogus tuo ir skiriasi nuo kvailio, kad įžengęs į žemės ūkio paskirties sklypą suvokia, jog jame gali mėtytis grėblių.
Netyčia paliktų, sąmoningai ir klastingai numestų – koks skirtumas.
Jis bando mokytis iš anksčiau užlipusių ir gavusių skaudų smūgį kakton patirties.
Ne, protingas žmogus nėra toks naivus, kad manytų, jog savojo grėblio nesuras.
Jis puikiai žino: patarlė, kad kvailiai mokosi iš savų klaidų, protingi – iš svetimų, nėra visiškai teisinga.
Gyvenime dažniausiai būna taip, kad pasimokyti iš svetimų paklydimų ganėtinai sunku. Todėl protingi mokosi iš savų.
O kvailiai? Jie išvis nesimoko. Jie kaip akis išdegę puola į ražieną ir tiesiog pavydėtinu taiklumu pataiko ant grėblio, kurio kitas mažiau gamtos apdovanotas žmogus net nepastebėtų.
Tada atsiima atletišką gumbą į patį kaktos centrą ir ima skųstis, stebėtis ir bartis, kaipgi čia taip, kas čia žemės ūkio padargus taip neatsargiai sandėliuoja. O tada liuokteli pirmyn – vėl ant kito grėblio.
Nes kvailį ir grėblį tik mirtis gali išskirti.
Ir tai dar klausimas.
