Į tarptautinę stovyklą „Rainbow“ („Vaivorykštė“) laisvos dvasios žmones pakvietė hipių judėjimui prijaučianti, bet viešumos vengianti Aleksandravėlės apylinkėse esančių žemių savininkė.
Minia hipių, įsikūrusių atkampioje vietovėje prie Ilgio ežero, ryškiomis spalvomis nuspalvino iki nykumo ramų emigracijos ištuštinto bažnytkaimio gyvenimą.
Šioms vietoms neįprastas stovyklautojų antplūdis tapo nemenku iššūkiu ir vietiniams, ir Rokiškio rajono pareigūnams.
Nepavyko susišnekėti
Aleksandravėlėje prie Ilgio ežero karvės perkelti atėjusi ūkininkė Daiva L. net paleido kibirą iš rankų išvydusi iš ežero išlipančią rudą undinę. Tiksliau, „undiną“. Kitaip sakant, iš ežero išlipo augalotas ilgaplaukis mulatas be maudymosi kelnaičių. Draugiškai pamojęs ranka nustėrusiai pusamžei ūkininkei jis angliškai paklausė, ar negalėtų nusipirkti šviežio pieno.
Tačiau nuogo mulato žodžius ir gestus dorovinga aukštaitė katalikė, nemokanti angliškai, suprato kiek kitaip ir pabėgo.
Vietinius vaišina vakariene
Tačiau dauguma vietos gyventojų greitai priprato prie keistai apsirengusių (ir neapsirengusių) jaunuolių, vidutinio ir net senyvo amžiaus moterų ir vyrų nematytomis šukuosenomis.
Jie pasistatė į indėnų vigvamus panašias palapines ir ten gyvena kiek įmanoma atsiriboję nuo civilizacijos.
Ne tik iš arti Aleksandravėlės esančių Obelių, bet ir iš aplinkinių rajonų smalsuoliai maurotais miško keliukais traukia pasiklausyti neįprastos muzikos, pažiūrėti improvizuotų spektaklių, paragauti įvairių tautų virtuvės patiekalų.
Dėkingi už prieglobstį „Rainbow“ stovyklautojai vietiniams kas vakarą ruošia nacionalinę vakarienę.
Ateiti gali kas nori. Vienintelė sąlyga – nesinaudoti mobiliojo ryšio telefonais, kompiuteriais, nefotografuoti skaitmeniniais fotoaparatais. Bet juostiniais galima.
„Mūsų sąskrydžio tikslas – priešintis nesaikingam, tuštybės kupinam susižavėjimui skaitmeninėmis technologijomis“, – paaiškino 26 metų vilnietis stovyklautojas Deividas.
Tiesa, užsieniečiai hipiai nebuvo taip griežtai nusiteikę prieš informacines technologijas. Jie noriai leidosi fotografuojami miestelyje.
Tiktai pačioje stovykloje, kurioje šiuolaikiniai „gėlių vaikai“ laisvai vertina aprangą ir tarpusavio bendravimo normas, fotografuoti nepageidautina.
Kaimo parduotuvė lūžta
Hipių antplūdis išjudino apmirusį miestelio ūkinį gyvenimą.
Įsivaizduokite maždaug 60 kvadratinių metrų kaimo parduotuvėlę, į kurią vienu metu suplūsta per 60 pirkėjų.
Prie Aleksandravėlės parduotuvės nusidriekia tokios eilės, kokių nebūdavo net tais laikais, kai buvusioje Sovietų Sąjungoje bandant išblaivinti liaudį tik kartą per savaitę būdavo parduodama degtinė.
Kai kurie šiose apylinkėse gyvenantys ūkininkai netgi nebeveža pieno supirkėjams – ekologiško maisto išsiilgę hipiai iš Vakarų Europos didmiesčių moka daugiau.
„Nuostabu, už litrą pieno lietuviui ūkininkui sumokėjau vos 40 euro centų. Jei būčiau pirkęs Londono ekologiškų prekių parduotuvėje, visą svarą (maždaug 1,4 euro. – Red.) būčiau paklojęs“, – lietuviško maisto pigumu stebėjosi Mike’as iš Londono.
Ant kalno žvengia „taksi“
Danui iš Kopenhagos čia labiausiai patiko važinėti „hipių mikriuku“.
Taip vietiniai praminė apsukraus Aleksandravėlės gyventojo Leono Paurio arkliu traukiamą vežimaitį. Jis vežioja stovyklautojus į miestelį ir atgal, nes praėjusią savaitę po gausaus lietaus hipiai į stovyklą miškų keliukais braidė iki kelių purve.
„Lietuvos ryto“ žurnalistas hipių „taksistą“ kalbino jau labai pavargusį ir sunkiai vartantį liežuvį, nes jis už paslaugas iš keleivių ima ne tik pinigus, bet ir natūra – laipsnių turinčiais skysčiais.
„Pavargau, et, pavargau, visą dieną per miškus pirmyn atgal. Bet labai geri žmonės. Angliškai pramokau, jau žinau, ką reiškia okėj, many many ir fakju“, – dėstė vadeliotojas.
Vežimaityje sėdintys „gėlių vaikai“ sakė nė kiek nebijantys važiuoti su pavargusiu vairuotoju – mat suprato, jog arklys be jokio navigacijos prietaiso pats puikiai randa kelią.
Nuogaliai – toliau nuo akių
Daugumai vietinių gyventojų hipių viešnagė suteikė tik gerų įspūdžių. Tik kai kurios moterys murmėjo, kad per „šituos valkatas“ tenka ilgai stovėti eilėse prie parduotuvės.
„Sklinda gandai, kad jie nuogi laksto, narkotikus rūko. Pati nemačiau, bet žmonės pasakojo“, – nerimavo netoli Aleksandravėlės gyvenanti pensininkė Laima Stankevičienė.
Bet hipiai tvirtino, kad kaime būna apsirengę, tik ežere maudosi nuogi.
Linksminosi kaimo aikštėje
Savaitgalį, kai liovėsi lietus, įvairių tautų, rasių hipiai iš savo vigvamų paežerėje per purvyną patraukė į bažnytkaimį. Jie brązgino gitarų stygas ir traukė šiose apylinkėse vargu ar girdėtas Janis Joplin, Marko Bolando, „Led Zeppelin“ ir kitas „gėlių vaikų“ epochos dainas.
Hipių kolonijos atstovai ratu susėdę kaimo aikštėje traukė dūmą ir vaišinosi savotiškais sumuštiniais – ant meduolių užtepta pilkšva ir žalia tyre, skleidžiančia svaigų kvapą.
„Mes nesame tokie hipiai kaip senais laikais, praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje. Taip vadinamės tik viešai, kad žmonės neišsigąstų, būtų jiems ramiau“, – mįslingai aiškino vilnietis Deividas.
Kaip per tūkstantį laisvės garbintojų sužinojo apie rengiamą „Rainbow“ stovyklą Aleksandravėlėje?
Pasirodo, įvairiai. Per asmeninius ryšius, bet daugiausia – per specializuotas, tik nariams skirtas socialinių tinklų paskyras.
Užsimezgė meilės romanai
Šioje stovykloje susipažino vokietė Ana ir estas Markas. Tarp jų užsimezgė ryšys. Galbūt jie taps šiuolaikinių hipių šeima – tokių Vudstoke praėjusio amžiaus 7-ajame dešimtmetyje palapinėse susikūrė ne viena dešimtis.
„Mano senelis buvo hipis, grojo gitara. Tėvai tai ne, aš einu senelių pėdomis“, – sakė 22 metų Ana.
Vokietė buvo maloniai nustebinta, kad net atokiame kaime gyvenantys lietuviai yra pakantesni ir draugiškesni nestandartiniams užsieniečiams nei kai kurie jos tautiečiai.
Anot Marko, net lietingos dienos nesudrumstė nei jo, nei bendraminčių nuotaikos: „Pas mus Estijoje apskritai vasara būna kelias dienas, esame įpratę prie atšiauraus klimato.“
Šiukšles neša į konteinerius
Vietos gyventojams paįvairinę gyvenimą Aleksandravėlės hipiai tapo galvos skausmu Rokiškio ir Zarasų rajonų valdžiai ir aplinkosaugininkams.
Juk pusantro tūkstančio žmonių per mėnesį ne tik valgo, bet ir atlieka nesuvirškinto maisto šalinimo procedūras. Neišvengiamai kaupiasi šiukšlės.
Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamento Rokiškio agentūros vedėja Danutė Baronienė, apsilankiusi stovyklavietėje, neslėpė susirūpinimo: „Tiek daug žmonių vienoje vietoje ilgą laiką gyvena antisanitarinėmis sąlygomis, nėra nei maudyklų, nei biotualetų, o maistas ruošiamas laikinai pastatytose pavėsinėse.“
Tačiau stovyklautojai paaiškino, jog gamtiniams reikalams atlikti keliose vietose iškastos duobės, žmonės maudosi ežere, o šiukšlės kraunamos į maišus, jie pastatomi Aleksandravėlėje arba Antazavėje prie konteinerių. Plastikinės pakuotės naudojamos vandeniui atsinešti.
„Žmonės susirinkę privačioje teritorijoje, todėl negalime reguliuoti jų poilsiavimo būdo, sąlygų“, – paaiškino D.Baronienė.
„Mes neteršiame gamtos. Atvirkščiai, radę mažiausią nuorūką metame į šiukšlių dėžę. Šiaip jau esame taikūs“, – tikino hipiai.
Vis dėlto Rokiškio ir Zarasų rajonų policijai nurodyta kartkartėmis aplankyti hipių stovyklavietę, išsidriekusią šių dviejų Aukštaitijos rajonų ribose.
Garbino gamtą ir laisvą meilę
Žodis „hipis“ kildinamas iš anglų kalbos amerikietiško žargono žodžio „hipster“, reiškiančio klubus aptempiančias kelnes.
Sąvoka pirmą kartą pavartota bitnikams, atsikėlusiems į San Fransiską (JAV), apibūdinti. Šie jaunuoliai neigė tradicinę kultūrą ir vartotojišką gyvenseną, kūrė atskiras bendruomenes, klausėsi roko muzikos. Vartojo narkotikus, ypač haliucinacijas sukeliančius LSD, neva siekdami ištirti žmogaus sąmonės gelmes.
Hipiai pasisakė už laisvą meilę, savo įkurtose kolonijose vaikščiodavo nuogi, praktikavo porų mainus („svingą“) ir grupinį seksą. Hipių judėjimas sutapo su seksualine revoliucija ir buvo viena jos varomųjų jėgų.
Politinėje srityje hipiai reiškėsi kaip kairysis judėjimas, protestavo prieš ginklavimosi varžybas ir ypač JAV karą Vietname.
Tačiau buvusioje Sovietų Sąjungoje ir kitose komunistinėse šalyse (išskyrus Lenkiją ir Vengriją) hipių subkultūra jos klestėjimo metu buvo persekiojama, smerkiama kaip „supuvusios kapitalistinės moralės“ apraiška.
Hipių judėjimo viršūnė buvo muzikos festivalis Vudstoke 1969-aisiais, surengtas apsukraus Niujorko valstijos ūkininko pievose. Iš šio beveik pusę milijono žmonių sutraukusio renginio fermeris Maxas Yasguras gavo didžiulį pelną.
Festivalyje pasirodė ano meto roko žvaigždės: grupės „Credence“, „Grateful Dead“, atlikėjai Janis Joplin, Jimmy Hendrixas, Joe Cockeris ir kiti. Praėjusiais metais miręs J.Cockeris yra koncertavęs Lietuvoje.
Kitaip nei vėliau kilęs pankų („Punk“) jaunimo kontrkultūros sąjūdis, hipių muzika, mada, ekologinės ir taiką propaguojančios idėjos įvairiomis formomis gyvuoja iki šiol.
