„Pažadėjome neužmiršti kritusių kovotojų, kol būsime gyvi. Likau paskutinis“, – šeštadienį surengtame minėjime kalbėjo šiuo metu Kaune gyvenantis senolis. Pokario metais jis buvo partizanų ryšininkas ir už šią veiklą skaudžiai nubaustas sovietų valdžios.
Būtent J.Peičiaus ir jo bendražygių pastangomis 1999 metais šalia Nedzingės bažnyčios iškilo paminklas žuvusiems už Tėvynę partizanams.
Vieta paminklui pasirinkta neatsitiktinai, mat Nedzingės klebonas Zigmas Neciunskas-Elytė 1944-1946 metais buvo ne tik partizanų ryšininkas, bet ir globėjas. Šalia bažnyčios įsikūrusioje klebonijoje pagalbos sulaukdavo sužeisti ar tiesiog kovų nualinti partizanai. Klebonas rūpinosi amunicijos tiekimu iš Kauno.
Pokario metais Dainavos apygardoje žuvo apie 1850 kovotojų už Lietuvos laisvę.
Idėjos sumanytojas pasakojo, kaip nelengvai sekėsi rinkti lėšas paminklui, o dar daugiau pastangų reikėjo sutvarkyti teisinius formalumus.
„Statyti paminklą pradėjome savo jėgomis ir net negavę visų leidimų“, – praeities įvykius prisiminė J.Peičius. Vis tik vėliau visi formalumai buvo sutvarkyti ir paminklas iškilmingai atidengtas.
Tęsėdamas pažadą rugpjūčio 1-ąją garbaus amžiaus buvęs partizanų ryšininkas vėl surengė minėjimą – jam talkino artimieji, bendražygiai ir Nedzingės miestelio bendruomenė. Bažnyčioje vyko šv. Mišios, prisiminimais dalijose buvę partizanai.
Bene labiausiai susirinkusiuosius nudžiugino Kauno įgulos karininkų ramovės vyrų choro „Margiris“ pasirodymas, minėjimo dalyviai negalėjo atsispirti ir Nedzingės bendruomenės parūpintomis vaišėmis – dzūkiškai bandai.
