Senovės idiotai ir mūsų šiandienos laimė

Daug kartų girdėtoje lietuviškoje dainoje sakoma – „Laimė mūsų rankose, niekas mūs nenugalės“. Taip gyvena senosios demokratijos, pilietinės visuomenės tradicijas turinčios ne vieną šimtą metų, valstybės klestėjimą delegavusios į piliečių rankas.

Prieš 25 metus iškovota mūsų laisvė atvėrė daug kelių valstybės plėtrai ir raidai, tačiau ją pasitikom nežinodami jokių aiškių taisyklių, kaip išsiugdyti gyvybingus demokratinius instinktus, veiksnią pilietinę visuomenę, išmokti atsisakyti populizmo ir pataikavimo rinkėjams vardan tvarių ilgalaikių tikslų. Pasitikome laisvę nežinodami, kad net zilijonas ministrų ir Seimo narių mūsų gerove nepasirūpins tiek, kad nereikėtų ja rūpintis patiems.

Nežinojome, kaip atskirti kelius nuo šunkelių, išmokti pasitikėti vieni kitais taip, kaip mokėjome iki visuotiniu sekimu paženklinto sovietmečio ir kaip sugyventi draugėje matant ir įsiklausant į visos bendruomenės norus ir baimes.

Nepriklausomybės pradžioje viešas žiniasklaidos, inteligentijos, politikų, mokytojų, net teisėsaugininkų fokusas buvo nukreiptas į valstybingumo sutvirtinimą – turėjome sukurti viską, kas buvo reikalinga savarankiškai gyventi – įgalinti ekonomiką, pažaboti nusikaltamas grupuotes, kurios grasino net ir laisvai spaudai, išmokti kurti verslą, tapti darbuotoju ir darbdaviu laisvoje rinkoje ir daugybę kitų dalykų.

Varžėmės ideologijomis, idėjomis ir principais.

Tačiau ilgainiui šitas užsidegimas nunyko. Apslopus išgyvenimo instinktui ir įsitinklinus į globalią ekonomiką, kurios inercijos užteko mūsų ūkiui augti bei sklandžiai prisijungus prie europinių pinigų tiekimo, nuo artikuliuotos diskusijos dėl valstybės ateities atsitraukė beveik visos visuomenės grupės. Vienos pajuto praradusios turėtą pagarbą ir įtaką, kitos labiau susirūpino savo asmenine ekonomine gerove.

Įdomu būtų pasvarstyti, kodėl dar neturime mentalinių prielaidų stipriam valstybingumui. Viduramžiais savo laiku supratome būtinybę priimti imigrantus – pirklius, amatininkus, dvasininkus tam, kad Lietuva pasivytų Vakarų pasaulį ir klestėtų. Šiandien eilinio rinkėjo taikiklyje išskirtinai asmeninė jo komforto zona, o ne bendruomenės ar valstybės ilgalaikiai tikslai.

Tradicijų kurti savo būvį patiems nebuvimas, sumišęs su koncentracija į asmeninę gerovę pastaraisiais metais lėmė kelis dalykus – nuo privalomo dalyvavimo valstybės ateities kūrime atleidome vieni kitus ir taip sukūrėme apolitiškus, tačiau savo mase įtakingus rinkėjus, kurie įgavę įtakos politinėms partijoms iš viešosios erdvės išstūmė rimtus ir sąmoningus samprotavimus.

Mes iš politikų jau kuris laikas nelaukiame išminties ar lyderystės, o tik gebėjimo pildyti kad ir pačius paikiausius ir trumparegiškiausius elektorato pageidavimus.

Taip valstybės kūryba vyksta kitų rankomis: ES, kuri mus savo standartais ir reikalavimais kelia į vakarietišką lygį, ir Rusijos, kuri bando transformuoti mūsų sąmonę sau palankia kryptimi ir, panašiai kaip Vengrijoje, orbanizuoti viešąją erdvę ir visuomenę. Bent pradžiai.

Tokius procesus gali stabdyti tik sąmoningi žmonės, aiškiai žinantys savo vertybes ir turintys savo šalies gynybos instinktus. Demokratijos guzai ir mėlynės

Geru to pavyzdžiu gali būti vieno mažo miestelio mokytojai neseniai neskundžiamu sprendimu laimėję bylą prieš savo rajono savivaldą dėl streikų. Prieš porą metų pedagogai streikavo dėl sprendimų, kurie, jų akimis, atrodė žalingi moksleiviams.

Kartais guzais ir mėlynėmis mokomės, bet tie pedagogai šiandien savo auklėtiniams gali papasakoti, kaip veikia demokratija ir kad mūsų gyvenimas pirmiausia ne vien atsakingų pareigūnų, o pirmiausia mūsų pačių rankose.

Mokėjimas apginti savo įsitikinimus, pakovoti už kitą, silpnesnį ir, svarbiausia, jaustis atsakingu už gerovę yra tai, kas įgalina žmogų ir jo pasididžiavimą valstybe. Įsitikinimas, kad gali sukurti pokyčius gali motyvuoti labiau, nei tik finansinė gerovė.

Nepasitikėjimą vieni kitais ir nemeilę kaimynui mūsų istorijoje galima paaiškinti visuotiniu sekimu pažymėtu sovietmečiu ir dirbtinai skatintu pavydu. Šalimais gyvenantys dažniausiai būdavo tie, kurie atsiųsdavo sovietinius pareigūnus naikinti bet kokių pastangų asmeninei ar tautinei gerovei stiprinti, bausti už iniciatyvą.

Tokių pleištų rakštis rakinėjamės iki dabar. Suskaldyta ir vieni kitais nepasitikinti visuomenė niekuomet nebus tokia stipri ir galinga, kaip vieninga jėga. Vienytis, klijuotis ir pasitikėti vieni kitais mums trukdo ir klaidos kultūros nebuvimas.

Propagandos laikais buvo vienas vadovas – neklystantis ir žinantis visų norus, lygiai teisingas. Pradėję gyventi laisvėje pamatėme, kad rasti sprendimų, įtinkančių visiems, neįmanoma. Negana to, būna dar ir tiesiog blogų sprendimų. Bet tą priimti mums vis dar sunku, klystantis tebereiškia savanaudį nusikaltėlį.

Todėl mes daugybę kartų pakantesni nieko nedarymui, nei mokame atleisti klaidą kažkam, kas išdrįso pabandyti žengti žingsnį į priekį.

Ir mokame to kainą. Kalbėdami apie būtinybę grąžinti emigrantus matome tyrimus, kurie skelbia, kad dvigubai daugiau išvykusiųjų jaučiasi niekinami savame krašte nei svetimam.

Šiandien matyti, kad inteligentai bręstančios politinės kultūros visuomenėje pajutę, kad jų kompetencija ir įžvalgos nereikalingos, užsigavę atsitraukė. Bet, būdami atviri iki galo, turime pripažinti, kad inteligentijai nevisuomet yra su kuo tinkamai padiskutuoti, ne visų partijų lyderiai geba sudaryti jiems tinkamą kompaniją pokalbiui ne tik valstybingumo ar gynybos, bet ir kasdienės ekonomikos temomis.

Kultūros darbuotojai ar mokytojai, policininkai jaučiasi nuskausti pagarbos stygiaus ir nuolatinio laukimo, kol atsidurs prioritetų viršuje, nors jų indėlis į valstybės sąmoningumo auginimą – kritinis.

Kita dažnai minima Lietuvos dalis – išvykę emigrantai. Bet jie šiandien viešoje erdvėje minimi dažniausiai keliomis temomis: kaip pavyko įsikurti svetur, kriminalinėse skiltyse ir vertinant jų įtaką ekonomikai, dažniausiai per siunčiamas perlaidas artimiesiems ar įgytą nekilnojamąjį turtą.

Nors kartu su jais galime daug daugiau. Šiais laikais, kai virtuali komunikacija smarkiai lenkia realią, palaikyti ryšį su išvažiavusiai nėra taip sudėtinga. Juk mūsų išvažiavę žmonės įgijo ne tik pinigų, kuriais remia čia likusius tėvus, bet ir išminties bei patirties. Glaudus kontaktas būtų nauju postūmiu tiek čia likusiai, tiek išvažiavusiai bendruomenei. Asmeninės atsakomybės dvasia

Stalinas savo laiku žinojo, kad svarbiausia yra atsikratyti tautą buriančių, vienijančių ir stiprinančių žmonių, todėl pirmiausia trėmė mokytojus, dėstytojus, kunigus, šaulius, visus užėmusius nors kiek gerbtinas pareigas bendruomenėje.

Praradusi inteligentiją ir slegiama sovietmečio Lietuva vis tiek sugebėjo atsigauti ir iškovoti laisvę. Tos pačios susibūrimo ir asmeninės atsakomybės dvasios mums reikia ir dabar. Šiandien turime vėl grąžinti tai, kas svarbiausia – bendruomeniškumą ir kolektyvinį rūpinimąsi valstybe. Perfrazuojant Algirdą Greimą: sunkiausia kritiškai į save pažvelgti, ir tą savo paties kritišką žvilgsnį atlaikyti. Jeigu pavyktų tai padaryti be pykčio, pavydo ar nuskaudimo sau ir aplinkiniams, pajustume, kad laimė tikrai mūsų rankose. Ir niekas mūsų nenugalės.