„Myliu gėjus“, – ir dabar tvirtina aktorė D.Kazragytė. Tačiau ji yra katalikė. Kaip suderinti krikščioniškas pažiūras su širdies šauksmu mylėti visą pasaulį? D.Kazragytė tvirtina – tai įmanoma, jei atveri savo širdį ir namų duris tiems, kuriems reikia pagalbos.
– Neseniai buvo daug diskutuota, ar menininkai išmano politinius dalykus ir gali jais pasisakyti. Ar pati mėgstate kalbėti apie politiką?
– Didžiosios politikos aš neišmanau ir apie ją nekalbu. Tačiau man rūpi mažoji politika. Pavyzdžiui, mane siaubingai erzina, kad Lietuva nenori priimti daugiau pabėgėlių. Ar jie pritaps, ar nepradės kažką bloga daryti, ar mokysis lietuviškai – visi tie samprotavimai mane siaubingai erzina.
– Jūs manote, kad reikia daugiau priimti?
– Aš į tą pusę, kad priimti reikia tiek, kiek galime. Septynis šimtus, o gal net daugiau. Juk jiems padėti reikia. Taip, gal tarp jų yra banditų ir teroristų. Bet jei bijosime, tai niekam nepadėsim. O juk ten – vaikai, moterys su mažais kūdikėliais ant rankų.
Iš laivų lipančių paauglių berniukų akys tokios nelaimingos. Negaliu į tai žiūrėti. Juk esame katalikiškas kraštas, vadinamės krikščionimis. O jokio Dievo širdyje nėra net pas tuos, kurie vadina save tikinčiaisiais. Juk pirmas dalykas pagal Evangeliją – priimk, aprenk, pasigailėk, pavalgydink vargšą.
– O gal reikėtų suprasti, atjausti ir tuos žmones, kurie bijo?
– Neatjaučiu. Žinot, kodėl neatjaučiu? Suprantu, kad ta jų baimė yra tokia pati, kaip apsitvert kiemą tvora ir neduok Dieve, jei kaimynas tavo obelėlę pasisavins. Vyksta barniai vos ne su kuolais.
Jei esi tikintis – rizikuok, pasitikėk Dievu. O lietuviai ką išdarinėja? Papjauna, sudegina, girti važiuoja, nužudo žmones.
Ko bijot, jei bus jiems skirti kambarėliai jei galės dirbti paprastą darbelį. Bus jie kaip tie berniukai, kurie karstosi ir namus renovuoja – aš juos vis peržegnoju, kad nenukristų.
Ar ne baisiau, kad tavo vaikas su chebra pabėgs iš namų ir pasidarys narkomanas? Vakar skaičiau – daugiau kaip pora tūkstančių vaikų kasmet pabėga iš namų. Gal tūkstantis išvis dingsta. Tai ar čia islamo kovotojai juos pagrobia? Ne, patys lietuviai veža į užsienį, padaro iš mergaičių prostitutes, o berniukus verčia vogti.
Tas, kuris turi širdį, supranta, kad reikia suteikti pagalbą tam, kuris pabėga, kad nebūtų nužudytas. Gailestingumas apskritai yra pats švenčiausias dalykas. Bet lietuviai to nenori suprast. Net jei kas nors nori įkurti narkomanų reabilitacijos centrą, iškart puola protestuot – neva jų vaikus narkomanais padarys.
Yra Lietuvoj yra gražių pavyzdžių. Juk turime Vilniuje kavinę „Mano guru“, kur dirba buvę narkomanai. Iš pradžių žmonės protestavo, bet dabar pamatė, kad nekyla problemų. Kavinė populiari.
– Tikrai? Puiku, kad yra tokia kavinė. Aš ir kalbu, kad svarbu įveikti tą išankstinį nusistatymą.
Mačiau laidą apie barą Prancūzijoje. Alkoholis ten neparduodamas, tačiau galima pavalgyti, išgerti sulčių, paskanauti šokolado. Kunigas stovi už baro ir priima prostitutes, narkomanus, elgetas. Prisimenu, kaip jis pasakė: „Aš jų gyvenimo nepakeisiu. Tegu Dievas juos teisia“. O narkomanė prostitutė, iškritusiais dantimis vargšelė sako: „Kokie mes dėkingi tam kunigui. Susirenkam, gaunam pavalgyt ir jaučiamės čia žmonėmis. Galim čia tiesiog pasėdėt. O šiaip mus veja, žiūri pabalusiomis nuo pykčio akimis“
Štai kur yra tikras kelias, štai kaip žmonės vieni su kitais turi elgtis. Taip juk moko ir Jėzus, ir Buda, ir Krišna – visos religijos.
– Jūs katalikė, bet pripažįstate Budą ir Krišną?
– Aš gerbiu visas religijas. Kai buvau Izraelyje, apsikabindavau su palestiniečiais. Nusišypsodavau, pasisveikindavau. Sakydavau: „Katalik, Kristos“. Jie tada man: „Aleliuja, aleliuja“. Tada iškeldavau rankas: „O, Alach, Alach“. Ir apsikabindavom. Va kur yra Dievas, visi esame jo vaikai.
– Nors sakėte, kad apie didžiąją politiką nekalbate, labai noriu paklausti. Ar jūs juntate meilę ir
V.Putinui?
– Ne. Į V.Putiną su meile negaliu žiūrėti. Galiu tik už jį melstis. Jis baisiai daug daro blogio. Pažiūrėkit, kaip Sočyje buvo rengiamasi olimpiadai – kiek jis namų nuvertė, kiek žmonių benamiais paliko. Niekam nerūpi, kad namai sugriauti dėl to, kad reikia greitkelį tiesti.
Tai kas tas Putinas? Puikybė – pati baisiausia nuodėmė, puikybė.
Dabar jis labai nori būti virš Amerikos. Ta Amerikos ir Rusijos trintis – reiškia, kas dominuos šiame pasaulyje. Tai yra visi pragaro atgarsiai.
Bet rusų aš nebijau. Rusai yra geri žmonės. Mano mama karo metais buvo patyrusi jų nuoširdumą – kaip jie priglausdavo, dalindavosi kambariu. Aš irgi patyriau tą svetingumą – su drauge važiuodavome į Maskvą spektaklių žiūrėti, klausdavom, kur čia yra viešbutėlis, o jie kviesdavo: „Tai apsigyvenkite pas mus“.
– Jei jau prabilote apie pragarą, tai norisi paklausti – kaip jūs, būdama tolerantiška katalikė, žvelgiate į homoseksualumą?
– Niekada tuo klausimu nesidomėjau. Man jie buvo žmonės ir viskas. Taip maniau net tarybiniais metais. Kartą atvažiavo į Jaunimo teatrą anglų trupė. Ričardą Antrąjį vaidino labai garsus anglų aktorius, kurio protėviai buvo kilę iš Plungės. Vyko susitikimas su trupe. Sėdėjo salėje įžymieji to meto kritikai.
Ir staiga tas Ričardas Antrasis sako: „Žinau, kad ši tema pas jus uždrausta, bet aš vis tiek jums noriu pasakyti. Štai šis aktorius yra mano partneris. Su juo kartu gyvenam jau dvidešimt metų. Pas mus Anglijoje tai yra normalu, mes esame pora“.
Ir žinot, taip keistai atsitiko. Aš pradėjau ploti. Tarybiniai metai buvo, turbūt 1985-ieji.
– Tikrai drąsu tai buvo sovietiniais laikais.
– Taip, aš plojau, o visa salė tylėjo. Kiti jokių klausimų jam šia tema neuždavė – tarytum šios temos jis išvis nebūtų užkabinęs.
Paskui, kai visi skirstėsi, mane susirado tas aktorius su vertėju – mes anglų kalbos tada nemokėjom, aš ir dabar nemoku. Padavė man ranką, tada apkabino tas Ričardas Antrasis. Vertėjas išvertė jo žodžius: „Labai jums dėkoju, kad jūs vienintelė išdrįsot paploti ir palaikyti“. Dar pridūrė: „Jei mokėtumėte anglų kalbą, pasiimčiau jus į savo teatrą“. Juk jis matė, kaip mes vaidinam, aš buvau ryški – „ryžais“ plaukais, garbanota, ir jiems patikau.
Tada aš dar Dievą netikėjau. Bet kažkaip širdimi supratau, kad reikia visus mylėti.
– Teko vėliau dar bendrauti su homoseksualais?
– Turiu du nuostabius draugus, kurie yra gėjai. Jie žavisi manimi kaip aktore. Kartu gyvena, nors vienas turi žmoną ir sūnų. Su sūnumi labai bendrauja. Kai aš tą matau, kaip galiu smerkti?
Pažįstu šeimą, kurioje augo homoseksualus berniukas. Jau nuo penkerių metų mama pastebėjo, kad sūnus žaidžia su lėlėmis, sijonėlius siuva, dažo.
Trumpai drūtai – jinai suprato, kad jis yra homoseksualus. Bet tai buvo protinga šeima. Jis užaugo, baigė mokyklą, įsigijo draugą. Tėvai jiems nupirko butą. Jau keliolika metų jie kartu gyvena. Buvau susitikusi su juo vienoje šventėje. Taip protingai, filosofiškai pakalbėjom.
– Jūs, katalikė, manote, kad homoseksualumas nėra nuodėmė?
– Mano požiūris yra, kad yra tokių, kurie yra nekalti – tokie jie iš prigimties. Bet yra ir tokių, kuriuos ištvirkina. Dar būna homoseksualų, kurie savo noru atsisako sekso, išeina į vienuolynus, gal net tampa kunigais – jie nesulaužo tabu, o jei sulaužo, tai labai gailisi.
Kaip galima jiems uždrausti gyventi? Tegu sau gyvena, jei netvirkina berniukų. Arba moterys – mergaičių. Nors kažkaip lesbiečių tema mums tolimesnė. Gal dėl to, kad jos ne taip reiškiasi, jos paslaptingesnės.
Aš tik esu prieš, kad būtų įteisintos santuokos. Galima pas notarus įteisinti santykius, susitarti dėl turto dalykų. Ir dar baisesnis prieš – įvaikinimas. Negaliu nė įsivaizduoti tų vaikų gyvenimo. Kaip jiems paaiškinti, kas naktį už sienos darosi?
– Manote, kad įmanoma ir priimti homoseksualus kaip žmones, ir nesutikti su jų reikalavimais?
– Jie negali reikalauti, kad būtų kaip normali šeima. Normali šeima yra Dievo duota. Nuo amžių amžinųjų, nuo kūrinijos pradžios šeima yra vyras ir moteris. Būtent tokioje sąjungoje turi būti vaikai.
Gėjus aš priimu, aš juos myliu. Žinau, kad tarp jų yra labai gabių, ypač meno srityje. Tik prieš šituos reikalavimus esu ir prieš tuos jų idiotiškus paradus. Mylėkit, meilė yra viskas. Visai nesvarbu, kad mylit jaunuolį.
– Nepritartumėte sakantiems, kad homoseksualai iškraipo pasaulio tvarką?
– Pasaulio tvarką labiau iškraipo šeimos žmonės, kurie apgaudinėja žmonas ir turi nežinia kiek meilužių. Argi tai nėra tvarkos ardymas, kad vyras neva išvažiuoja į komandiruotę, o atsiduria pas meilužę?
Net kunigai pasaulio tvarką dažnai iškraipo. Jei būtų mano valia, priimčiau kunigus tik nuo trisdešimties metų – tegu prieš tai jie patiria tą suknistą seksą. Tegu pamato, kas gi yra tas baisus „kaifas“ pagulėti su moterimi. Tada tegu apsisprendžia.
Juk Kristus niekur nepaliepė: „Skelbkit Evangeliją ir atsižadėkit moterų“. Jei nori, tada atsiskiri, eini į dykumas. Jei perėjot visas jaunystės aistras, supratot klydęs ir tada pašaukimas nugalėjo – būsit tikras kunigas. Pažįstu vieną tokį kunigą, jis sako: „Dabar žinau, kad teisingai pasirinkau“.
– Puiku, kad jūs, katalikė, nevengiate kalbėti apie Bažnyčios problemas.
– Apie tai tikrai galėčiau ilgai kalbėti. Suprantu, kad ne viską iškart galima pakeisti. Aš vis laukiu, kol kuris nors popiežius paskelbs, jog reikia išparduoti Bažnyčios turtus. Turbūt naiviai mąstau, turbūt jie negali to padaryti.
Tikiu, kad jau Jonas Paulius Antrasis būtų norėjęs taip pasielgti – juk Motinai Teresei Kalkutoje jis pašnibždėjo į ausį: „Jeigu galėčiau, pasistatyčiau savo sostą tarp šitų vargšų“. Gal ir Benediktas Šešioliktasis norėjo, gal nori ir Pranciškus.
Turtų atsisakymas galėtų iš esmės Bažnyčią pakeisti. Juk yra tiek meno šedevrų – pavyzdžiui, Mikelandželo paveikslų, kuriuos būtų galima parduoti milijonieriams. Už vieną paveikslą būtų galima pastatyti daugybę namų vargšams ar nupirkti vakcinos nuo ŽIV.
