Jis tik numojo rankas į kai kurių specialistų ir Vilniaus savivaldybės politikų postringavimus, esą geležiniai sovietų liaudies atstovai taip išrūdiję ir suaižėję, kad juos restauruoti būtų sunku ir labai brangu, esą Lietuvoje ir paminklo restauravimo specialistų mažai tėra.
„Netiesa, yra specialistų. Tik pinigus mokėk, puikiai sutvarko paminklus, mūsų parke jie nuolat prižiūrimi, valomi, restauruojami. Neįsivaizduojate, kokios baisios būklės tie paminklai buvo, kai gavome juos, išgulėjusius sandėliuose po griovimo kompanijos 90-siais“, – kalbėjo V.Malinauskas.
Sprogdino ir pjaustė
Nepriklausomybės pradžioje, 1990–1992 metais, sovietiniai propagandiniai paminklai, žlugusios socialistinės imperijos reklama, buvo griaunami anaiptol ne taip atsargiai, kaip neseniai nukeltos skulptūros nuo Žaliojo tilto.
Internete dabar galima pamatyti trumpą vaizdo klipą, kaip 1991 metais buvo kranu nukeltas Leninas iš Lukiškių aikštės.
Minia plojo, džiaugsmingai šaukė, girdėti raginimai: „Spirk jam į užpakalį!“
Įspirti į bronzinį užpakalį Iljičiui nepavyko, bet nukeliant nuo pamato, nutrūko jo kojos.
Beatodairiškai sovietinius paminklus Kaune griovė ir karšti patriotai jaunalietuviai, nuvertę žmogaus šalta galva ir karšta širdimi, Lietuvos bajoro ir čekisto Felikso Dzeržinskio paminklą. „Lietuvos Leninu“ vadintas Vincas Mickevičius-Kapsukas irgi krito nuo jaunalietuvių rankos ant Laisvės alėjos grindinio.
Žymaus lietuvių skulptoriaus B.Vyšniausko sukurta „Kareivių motina“, stovėjusi Kryžkalnyje, buvo 1990 m. nugriauta pakišus sprogmenį. Sprogdinimu įtartas vėliau Kauno meru ir Seimo nariu tapęs Vytautas Šustauskas, bet įrodyti nepavyko.
Prie Vilniaus universiteto (VU) naujųjų rūmų Saulėtekyje stovėjusiems Leninui ir Kapsukui šią paminklinę kompoziciją slapčia nugriovę jauni universiteto mokslininkai nupjovė galvas.
Galva nuriedėjo ir sovietinei diversantei Marytei Melnikaitei, nugriovus jos paminklą Zarasuose
Sovietinės skulptūros į Grūto parką buvo atvežtos tik 1998-aisiais, iki tol jos dryksojo komunalinių ūkių aikštelėse, garažuose. Jos čia atgabentos kaip tikri invalidai – daugelis buvo be rankų, kojų ir net be galvų.
„Pritvirtinome ir galvas, ir rankas. Žaliojo tilto skulptūrų defektus, manau, tikrai galima ištaisyti. Jos sueižėjo ir aprūdijo, suprantama, nes nulietos iš prastos medžiagos – geležies ir anglies lydinio, ketaus. Parke yra panašiu metu išlieta Stalino skulptūra, bet ji bronzinė, todėl išsilaikė žymiai geriau“, – aiškino V.Malinauskas.
Jis sakė, kad skulptūroms, jei jos bus perleistos Grūto parkui, numatyta vieta ekspozicijų pradžioje, prie pirmojo upelio – ten būtų pastatytas imitacinis Žaliasis tiltas.
Šiuo metu Grūto parke po atviru dangumi išstatyta per 100 skulptūrų. Muziejaus saugyklose sukaupta apie pusantro milijono įvairių eksponatų.
Paguldė aikštelėje
Žaliojo tilto skulptūrinės grupės buvo sukurtos ir pastatytos 1952 metais. Jų prasta, artima avarinei techninė būklė nustatyta jau 2009-aisiais. Kultūros paveldo departamentas leido jas nukelti restauracijai, bet dabartinė Vilniaus miesto valdžia to daryti nesirengia.
Naujos sudėties Nekilnojamojo turto paveldo vertinimo taryba (NTPVT) rudenį spręs, palikti ar išbraukti skulptūras iš saugotino paveldo sąrašų. Meras Remigijus Šimašius sakė nesirengiantis jų restauruoti. Tam reikėtų skirti apie 38 tūkst. eurų.
Prieš nuimant skulptūras Vilniaus miesto savivaldybė neskelbė vietos, kur jos bus saugomos, esą vengiant galimų provokacijų. Kadangi provokacijomis ir prosovietinių jėgų mitingais net nepakvipo, sostinės valdžia parodė vilniečiams laikinąją geležinių darbininkų, kolūkiečių, kareivių ir inteligentų poilsio vietą – „Grindos“ aikštelėje sostinės Giraitės gatvėje.
