Reikia pripažinti, kad kategoriškumu garsėjančios prezidentės pareiškimas atitinka Briuselio poziciją Graikijos atžvilgiu ir atspindi jai pastaraisiais metais būdingą kiek diplomatiškesnę retoriką.
Šalies vadovė šiomis dienomis pradėjo antruosius savo antrosios kadencijos metus. Bet būtų naivu tikėtis, kad karinga, dominuoti mėgstanti D.Grybauskaitė staiga pasikeistų ir taptų politinio taikingumo simboliu.
Beveik sutapęs su pirmosiomis šios kadencijos metinėmis prezidentės vyriausiosios patarėjos ekonomikos klausimais G.Kaminskaitės-Salters pasitraukimas tarsi patvirtina, kad šalies vadovės vadovavimo stilius nepasikeitęs ir su ja dirbant reikia nemenkos ištvermės.
Žinoma, grynai prezidentės reikalas, ką ji renkasi patarėjais. Bet ar neatrodo daugoka, kai vos per vienus šios kadencijos metus pasitraukė jau 6 patarėjai?
Tiesa, ne visi išėję prezidentės komandos nariai tik mįslingai užvėrė Prezidentūros duris – J.Neliupšienė tapo ambasadore ES, o K.Budrys paskirtas Valstybės saugumo departamento direktoriaus pavaduotoju.
Tai galima vadinti paaukštinimu ar savų žmonių skyrimu į svarbius postus.
Vis dėlto tikriausiai turi pagrindo kalbos, kad prezidentei nereikia patarėjų ir jai patinka tik pritarėjai.
Per pirmąją kadenciją D.Grybauskaitei jau buvo pavykę pasiekti, kad jai visada pritartų tuometis Vyriausybės vadovas konservatorius A.Kubilius ir beveik niekada neprieštarautų Seimas.
Pirmieji prezidentės antrosios kadencijos metai rodo, kad padėtis kiek keičiasi. Ryškiausiai savo stuburą Seimas pademonstravo išbrokuodamas jos kandidatą į generalinius prokurorus N.Meilutį.
Tai priminė įnirtingų priešininkų futbolo rungtynes: iš pradžių šalies vadovė tarsi įmušė įvartį į valdančiosios koalicijos vartus, kai atmetė jos nemėgstamos Darbo partijos į švietimo ir mokslo ministrus siūlyto V.Gedvilo kandidatūrą, ir tuoj pat sulaukė išlyginamojo spyrio, kai Seimas tarė „ne“ jos pasirinktam kandidatui į generalinius prokurorus.
Aštrių prezidentės susikirtimų su Seimu per pirmuosius naujos kadencijos metus buvo ir daugiau. Ypač daug aistrų sukėlė jos sudarytas neoficialus viceministrų juodasis sąrašas. Vis dėlto po prezidento rinkimų privalomas ministrų kabineto įgaliojimų patvirtinimas vyko jau ramiau, negu po Seimo rinkimų laiminant A.Butkevičiaus Vyriausybę.
Santūrus, tiesmukai Vyriausybės nekritikuojantis prezidentės metinis pranešimas taip pat signalizuoja, kad ji nėra linkusi dar labiau įtempti santykių su valdančiąja dauguma.
Kita vertus, ne vidaus, o užsienio politika, taip pat nacionalinis saugumas ir turėtų būti svarbiausias prezidentės rūpestis.
Pastaraisiais metais Lietuva dėl agresyvios Rusijos politikos susidūrė su didžiuliais geopolitiniais iššūkiais. D.Grybauskaitė grojo pirmuoju smuiku padidinant gynybos finansavimą, atnaujinant privalomąją karo tarnybą, nors anksčiau skeptiškai vertino siūlymus krašto apsaugai skirti didesnę bendrojo vidaus produkto dalį.
D.Grybauskaitė pasistengė būti matoma ir vertindama Rusijos veiksmus. Nors Lietuva ir laikosi griežtos pozicijos, dalies ekspertų nuomone, prezidentė, savo karinga retorika pranokdama kitų ES šalių lyderius, perlenkia lazdą.
Tuo metu jokios prezidentės lyderystės, pavyzdžiui, siekiant gerinti santykius su Lietuvos strategine partnere kaimynine Lenkija, nebuvo justi.
Gal per likusius kadencijos metus D.Grybauskaitė geriau suvoks savo galimybių ribas ir supras, kad nei Lietuva, nei juo labiau pasaulis nešoks pagal jos dūdelę?
Prezidentei vykdant diplomatiškesnę tiek vidaus, tiek užsienio politiką Lietuva galėtų tikėtis politinio stabilumo ir didesnio tarptautinio autoriteto.
