„Kas ten bus? – nepatikliai klausiu. – Prievarta apsipirkti tikriausiai nereikės važiuoti?“
Gidė aiškina, jog siūlo bilietus į vieną meistriškiausių Turkijos kolektyvų, kuriame šoka pora šimtų profesionalių šokėjų.
„Ar dervišų šokis bus?“ – neatstoju.
Linksi galva: tikrai bus. Moku eurais, bet kelionių agentūros mergaitė, maloni ir draugiška, keisdama į dolerius, kažkodėl skaičiuoja kitu kursu, nei nurodo oficiali lentelė. Nesigilinkime: kas veža, tas diktuoja taisykles. Juo labiau, kad prarandu vos porą eurų.
Išvykos dieną išsitraukiu kelialapį ir mirštu iš juoko. Jame parašyta: „Anatolijaus ugnys“. Taip, rusiška kelionių bendrovė, bet nemanau, jog viliotų turistus į ekskursijas tyčia klaidindama surusintais pavadinimais. Veikiau mergaitė, studijuojanti turizmą, nė sykio nėra girdėjusi apie istorinį Turkijos regioną, bet rusišką vardą įsidėmėjusi puikiai. Studijuoja Klaipėdoje.
Bendrakeleiviai – vieni rusai. Išsyk užuodžia nesavą ir garsiai ima svarstyti, ar bankrutuos Pribaltika. Argumentų – kokių tik nori: ir kad amerikonams nusibos mus šerti, ir kad vokiečiai su prancūzais dės į kojas, kai Putinas mus atsiims. Greičiausiai jau tuoj – gal net šį rudenį.
Absurdo teatre jėgos nelygios: jų pilnas autobusas, o aš – viena it kokia našlaitė. Sėdžiu greta kuklios moters, kuri žiūri žemyn nudelbus akis per visą diskusiją.
Paskui patyliukais sako tiesiai į ausį: „Neklausyk, ką tie besmegeniai tauškia. Rusija išleido garą, neturės jėgų net pati gintis, ką jau kitus pulti“.
Labai nustembu dėl tokios jos drąsos ir klausiu, ką ji veikia. Moters vardas Liudmila. Ji dirba Caricino istorijos ir architektūros muziejuje Maskvoje salės prižiūrėtoja ir visus metus taupo, kad kur nors galėtų išvažiuoti.
„Valgau tik kruopas ir miltus. Kainos auga kiekvieną savaitę. Už butą moka sūnus, antraip visai nieko neliktų, – pašnibždomis pasakoja.
Sako, jog 25 metus laukė, kol gaus butą.
„Butui įsigyti Rusija skiria sumą pinigų ir tada eilėje žmonės laukia, kada ateis eilė jį statyti. Per 25 metus mano butui valstybės skirta suma taip sumenko, jog turėjau jį statydintis ne sostinėje, o Maskvos apskrityje. Dabar į darbą važiuoju dvi su puse valandos su keturiais persėdimais, o paskui tiek pat laiko atgal“, – sako rusė.
Ji vylėsi, kad, gyvendama toli už miesto, produktų galės nusipirkti iš kaimiečių, bet jie visai nieko neaugina.
„Kodėl jūs manote, kad Rusija nepajėgi nieko užpulti?“ – patyliukais klausiu.
„Nes Rusija išmiršta. Kaimuose nelieka gyventojų. Mano vyro tėvonijoje netoli Jaroslavlio savo akimis mačiau, kaip prasigėrė ir išmirė visas kaimas. Niekas niekuo netiki: gyvena šia diena ir geria“, – sako Liudmila.
Ji pasakoja, kad iš pradžių kaime prie Jaroslavlio pasimirė seneliai (jiems buvo po 50 metų, tada mirė alkoholikė jų duktė Vera, vos 36-erių, o po jos – 16-metė Anuška, anūkė.
„Anuška nežinojo, ką jai daryti, ir išėjo ant Jaroslavlio plento aptarnauti sunkvežimių vairuotojų. Netrukus pastojo, pagimdė negyvą kūdikį, o paskui užsikrėtė AIDS. Argi gali karan stoti tokia valstybė, kurios sostinėje apsigyveno visa Vidurinė Azija, kurios prezidentas vagia, meluoja ir grasina, o tauta rėkia, jog nugalės visą pasaulį? Tai šalis, kurios smegenys nukreiptos ne darbui, o propagandai“, – rimtai kalba muziejininkė.
„Ar daug žmonių galvoja taip, kaip jūs?“ – klausiu.
„Daugybė, bet į demonstracijas bijo eiti. Jos nufilmuojamos, o paskui jų dalyviai tyliai dingsta – tiesiog nepareina namo“, – sako Liudmila.
Moteris aiškina, jog protingi ieško būdų, kaip kuo greičiau palikti Rusiją, o tokie, kaip ji, – beturčiai – gyvena šia diena neturėdami jokių iliuzijų, jog kas nors pasikeis.
Dervišai sukasi amfiteatro scenoje it amžinybės viešpačiai: jie puikiai žino, kad viskas praeina – ir iliuzijos, ir netikra didybė. Tegyvuoja drąsios Liudmilos – dar ne viskas prarasta, jeigu tiesą svetimšalei drįsta kalbėti kukliai apsirengusi rusė muziejininkė.
