Žinoma, Lietuvos valdančiųjų ginčai, palyginti su graikų aistromis, atrodo tik kaip mūsiškiams įprastas politikavimas labiau siekiant atkreipti dėmesį į save, nei norint realiai ką nors keisti.
Neabejotina, jog Darbo partija, klausdama, kodėl Lietuva turėtų remti geriau negu lietuviai gyvenančius, bet esą mažiau dirbančius graikus, pirmiausia taikosi į panašiai galvojančius rinkėjus.
Tiesą sakant, nuo mūsų politikų mažai ir priklauso, kaip bus remiama Graikija, nors atsižvelgiant į tai, kad ir daugiau ES šalių abejoja Briuselio parengtu Atėnų gelbėjimo planu, Lietuvos balsas gali turėti šiokios tokios įtakos.
Pirmiausia politikai privalo Lietuvos žmonėms labai aiškiai pasakyti, kiek mūsų šaliai kainuos naujas ES paramos Graikijai paketas ir kiek dar pagalbos graikams gali prireikti.
Atsakyti į pirmąjį klausimą nėra sunku – tiesiogiai Lietuvai bent kol kas nereikės papildomai skirti jokių pinigų, todėl ir nuspręsta pritarti Briuselio planams paprastu Vyriausybės protokoliniu nutarimu.
Vis dėlto tai anaiptol nereiškia, kad Lietuvai niekaip neatsilieps ES planai spręsti šią didžiulę krizę.
Graikijai per artimiausius trejus metus ketinama skirti 86 mlrd. eurų kreditų ir maždaug pusę šios paramos sudarys iš ES stabilumo fondo gauti pinigai – ne vien skolinant tiesiogiai, bet ir pritraukiant lėšų iš kitų šaltinių, naudojantis įvairiais finansiniais mechanizmais.
Euro zonos nare tapusi Lietuva į šį fondą įneša savo dalį – per penkerius metus iš viso reikės pervesti 327 mln. eurų. Bet šios lėšos turės būti skiriamos nepriklausomai nuo paramos Graikijai paketo, vadinasi, Atėnų gelbėjimo planai bent šiuo metu nedarys įtakos mūsų šalies finansams.
Tačiau niekas negali aiškiai atsakyti į klausimą, kiek dar pinigų prireiks graikams ir ar parama bus veiksminga. Mažai kas tiki, kad numatytų 86 mlrd. eurų pakaks – TVF iš karto perspėjo, kad pinigų reikės gerokai daugiau.
Jau svarstoma, kad 320 mlrd. eurų dydžio Graikijos skolos grąžinimo terminus reikės ištęsti net iki 30 metų ir įšaldyti palūkanas. Nors apie naują skolų nurašymą, Vokietijai kategoriškai prieštaraujant, kol kas nekalbama, daugelis ekspertų linkę manyti, kad Atėnai vis vien nesugebės jų grąžinti.
Tokiu atveju ES prarastų Graikijai gelbėti skirtus milijardus, vadinasi, būtų pradanginta ir dalis Lietuvos įnašo. Dar reikia turėti galvoje, jog didžiulių išlaidų slegiamai Bendrijai liks mažiau pinigų kitų skurdesnių ES šalių paramos projektams.
Kita vertus, susikūrė tokia aklavietės situacija, iš kurios jau nebėra geros ir nenuostolingos išeities. Net jei ES lyderiai būtų nusprendę daugiau neremti Atėnų ir Graikijai tektų palikti euro zoną, kentėtų ne vien graikai, kuriuos ištiktų visiška finansinė suirutė.
Tokiu atveju šiai šaliai jau skirti milijardai vis vien pražūtų, susvyruotų pasitikėjimas euru ir ES tolesne integracija, dar tektų kaip nors padėti ir bankrutavusiai Graikijai. Nė viena valstybė dar nebuvo pasitraukusi iš euro zonos ir neįmanoma tiksliai numatyti visų galimų padarinių, todėl ES ir renkasi gelbėjimo planą.
Žinoma, neteisinga manyti, kad graikams bus leista sausiems išsikapanoti iš liūno vėl atsirėmus į visų europiečių pečius. Gelbėjimo planas numato ir negailestingą taupymo režimą – Graikijai teks ilginti pensinį amžių, mažinti pensijas, keisti darbo teisę, atsisakyti įvairių išimčių ir socialinių lengvatų sistemos, didinti mokesčius.
Galima suprasti, kodėl minios žmonių protestavo ir net kėlė riaušes Graikijos Parlamentui balsuojant, ar pritarti ES reikalavimams. Per referendumą tarę „ne“ Briuselio sąlygoms, dabar graikai pasijuto apgauti savo politikų.
Ko gero, premjeras A.Tsipras padarė didelę politinę klaidą, prieš referendumą žadėdamas savo piliečiams, kad, remdamasis jų valia, susitars su ES lyderiais dėl kitokių pagalbos sąlygų.
Ekspertų vertinimais, dabar iš Graikijos mainais už pagalbą reikalaujama gal net dar didesnio taupymo, nes gaištant laiką dėl referendumo, uždarius bankus, šalies finansinė padėtis tik pablogėjo.
Graikijos Parlamentas, nepaisant audringų visuomenės protestų, pasidavė ES reikalavimams ir pritarė taupymo reformoms, bet A.Tsiprui pavyko laimėti tik sulaukus dešiniosios opozicijos paramos.
Premjero vadovaujama radikali kairioji partija „Syriza“ skilo – beveik ketvirtadalis valdančiųjų balsavo prieš susitarimą su Briuseliu, tarp jų – buvęs finansų ministras Y.Varoufakis, Parlamento pirmininkė Z.Constantopoulou, kai kurie ministrai, o finansų viceministrė atsistatydino.
Atėnų gatvėse vis garsiau aidi reikalavimai, kad A.Tsipras atsistatydintų, o valdančiajai partijai susiskaldžius, Graikijos vyriausybės padėtis nestabili. Todėl dar anksti teigti, kad graikai vykdys taupymo planą.
Bet kad ir kas nutiktų Graikijoje, šios krizės pamoka akivaizdi – net didžiausi politiniai populistai negali nepaisyti realybės.
Anksčiau ar vėliau už jų klaidas sumoka visa šalis. Graikų atveju – ir Europa.
