Juk buvo ženklų, kad 35 metų Danguolei Konstantinavičienei reikėjo
specialistų pagalbos. Jos kolegos kariškiai prasitarė, kad pakelti
ranką prieš save jonavietė bandė ir anksčiau. Tai kodėl karei nebuvo
suteikta profesionali medikų pagalba?
„Jai ne kartą buvo siūlyta psichologo pagalba, bet ji jos atsisakė“, –
teigė kariškiai.
Karei turbūt reikėjo ne ramių pokalbių su psichologu, o gerokai
rimtesnės – gydytojų psichiatrų pagalbos. Tuo pasirūpinti turėjo Karo
medicinos tarnyba, kuri nuolat tikrina karius, ar jie tinkami tarnybai,
ar gali dirbti su ginklais.
Juk šios profesijos atstovai, valdantys pavojingą ginkluotę, turi būti
sveiki ir kūnu, ir dvasia. O gal Karo medicinos tarnyba į tokius
negalavimus pažiūrėjo pro pirštus?
Panašiai jau buvo nutikę, kai iš komandiruotės negrįžo Lietuvos karinės
žvalgybos kapitonas Liutauras Balčiūnas. Prieš išsiųsdama karininką
tobulintis į JAV kariuomenės Fort Gordono bazę, Lietuvos karo medicinos
tarnyba tikrino jo sveikatą.
Tada lietuviui atlikta širdies kardiograma parodė ritmo sutrikimus. Bet
Karo medicinos tarnybos medikams tai nesukėlė įtarimų, nebuvo atlikta
nei papildoma kardiograma su fiziniu krūviu, nei širdies echoskopija.
34 metų karinės žvalgybos kapitonas nebegrįžo iš JAV – sustojus širdžiai
lietuvis sukniubo JAV kariuomenės Fort Gordono bazės viešbutyje.
Karininko šeimai – jaunai našlei ir mažai dukrelei – Krašto apsaugos
ministerija atsisakė išmokėti kompensaciją, nes esą jo mirtis nesusijusi
su tarnyba. Atsakomybės kratėsi ir Karo medicinos tarnyba – esą
L.Balčiūno sveikata prieš komandiruotę buvo patikrinta tinkamai.
Tačiau kodėl tada krašto apsaugos ministras Juozas Olekas, gavęs iš
manęs L.Balčiūno kardiogramos kopiją, su ja nuskubėjo pas Santariškių
klinikų medikus pasitarti? Negi jis nepasitiki Karo medicinos tarnyba,
jeigu konsultavosi ne su jos specialistais?
„Taip gali nutikti kiekvienam, L.Balčiūno mirtis su tarnyba nesusijusi.
Ir jums gali sutrikti širdies ritmas, juk kalbatės su ministru“, – tada
man į akis pasakė J.Olekas, bandydamas išsukti Karo medicinos tarnybą ir
pateisinti ministerijos sprendimą neišmokėti kompensacijos L.Balčiūno
našlei.
Iš tiesų varlyte pasipuošęs ministras man neatrodė toks baisus, kad nuo
jo imtų daužytis širdis.
Pasirodžius straipsniui „Lietuvos ryte“ apie L.Balčiūno šeimą ištikusią
nelaimę, buvo skubiai sudaryta Generalinės inspekcijos komisija, kuri
tikrino Karo medicinos tarnybos veiklą. Ji rado tik nedidelių
pažeidimų. Ar galima buvo tikėtis kitokių išvadų – juk varnas varnui
akies nekerta.
Toks Generalinės inspekcijos sprendimas, o vėliau ir Vyriausiojo
administracinio teismo nutartis atmesti artimųjų skundą sugniuždė
L.Balčiūno motiną.
Panevežietė Angelė Balčiūnienė man atsiuntė žinutę, kad jai nelieka
nieko kito, tik pasitraukti iš gyvenimo. Guodžiau mirusio karininko
motiną kaip mokėjau, nors turbūt tai turėjo daryti ministerijos ir
kariuomenės pasiųsti specialistai.
Ką būtų pakeitęs kitoks Generalinės inspekcijos sprendimas? Žinoma,
jaunai L.Balčiūno našlei jis nebūtų sugrąžinęs mylimo vyro, o jo tėvams
– sūnaus. Tačiau jiems bent jau būtų lengviau gedėti ir gyventi, o
piniginė kompensacija būtų palengvinusi maitintojo netekusios
jaunos šeimos buities rūpesčius, būsto paskolos naštą.
Ar su Rukloje mirtiną šūvį paleidusios karės šeima bus pasielgta taip
pat kaip su karinės žvalgybos kapitono artimaisiais?
Šūvis buvo paleistas per D.Konstantinavičienės atostogas, bet ar
nelaimės negalima buvo išvengti, jeigu karei būtų laiku suteikta
profesionali pagalba, pagaliau jei ji nebūtų įleista į kareivines prie
ginklų?
Negi niekas batalione nematė, kokios būklės ji ten atėjo? O gal karė
visgi ėjo tikėdamasi, kad bus sustabdyta? Juk pasitraukti iš gyvenimo
ji galėjo ir namuose, kur buvo likusi viena.
Šioje Ruklos tragedijoje dar daug neatsakytų klausimų. Svarbu, kad ji
būtų sąžiningai ištirta ir nebūtų prisidengiama tariama priešų grėsme.
Tai reikia padaryti tam, kad tokios tragedijos nepasikartotų, kad kariai
bei karininkai iš tarnybos vietos ar komandiruotės grįžtų gyvi namo ir
taikos metu nereikėtų jų laidoti.
Galima turėti šiuolaikiškiausią ir brangiausią karinę techniką, bet jei
vyriausiajai ginkluotųjų pajėgų vadei ir ministrui labiau rūpės
parodomosios pratybos, o ne patys kariai, mūšiai gali būti iš anksto
pralaimėti.
Ir parūpinkite Ruklos kareivinėms naujos patalynės, nes mokymuose ir
tarptautinėse pratybose dalyvaujantys mūsų kariai iki šiol miega ant
nuskalbtų, sovietine simbolika paženklintų paklodžių.
