Graikai – tinginiai, darbo dienomis sau leidžiantys po kelias valandas pietauti ar net snūstelėti, nemoka mokesčių, nedalija čekių. O ir šiaip jie nevykėliai. Tai apie save girdintys Kretos gyventojai neslepia nuoskaudos. Ir tikina: o kad žinotumėte, kiek mes dirbame.
Nikas, kuriam apie 60 metų, kasryt man pamojuodavo, kai praverdavau viešbučio duris. Bare dirbantis vyras iš Lasičio plynaukštės, tai yra salos viduje, toliau nuo jūros, čia jau būdavo nuo ankstyvo ryto, o vakare, kai eidavau ilsėtis, jis vis dar bėgiodavo tarp lankytojų stalelių.
Išties, jo tinginyste niekaip neapkaltinsi.
Pietų pertrauka daliai žmonių Graikijoje trunka net tris valandas, tačiau ir darbo diena baigiasi, kai jau būna sutemę ir paskutiniai turistai išskuba arba linksmintis, arba ilsėtis. Ir Nikas, svilinant saulei, dingdavo kokiai valandai, tačiau tikrai ne trims.
„Pusmetį dirbu čia, namo grįžtu, kai kurortuose nebebūna turistų, tada ir pailsiu“, – apie savo ir dažno kito salos vietinio gyvenimo ritmą, kalbėjo Nikas. O apie graikų bėdas jis nenoriai praveria burną. Tačiau ir jam skaudu.
Nuoskaudos neslepia ir Kretoje įsikūrę lietuviai, kuriems vietiniai tapo ir draugais, ir kartais netgi šeimos nariais.
„Jie pluša savo parduotuvėlėse, tavernose, o paskui skuba į daržą, alyvuogių lauką ar prižiūrėti ožkų, kurios jiems užtikrina pragyvenimą žiemą, kai turistų čia vos vienas kitas. Tad ir įsižeidžia, kai kas jiems tinginio etiketę lipdo, nes jie ir nėra tinginiai“, – kalbėjo ne vienus metus Kretoje skaičiuojanti lietuvė.
Moterį supa darbštūs graikai, tačiau ji stebisi: darbo pati, būdama užsienietė, net neieškodama gauna, darbdaviai noriai į ją tiesia rankas, o nedarbas šalyje grėsmingai stiebiasi jau ne vienus metus. Kartu su skolomis.
„Tačiau šie žmonės tikrai išgyventų bet kokiomis aplinkybėmis, maisto produktų pasiruoštų patys“, – sako ji. Ir pritaria tiems, kurie piktinasi, kad Graikijai liepia didinti mokesčius, tarp jų – ir turizmui, iš kurio gyvas dažnas salos gyventojas.
Kretoje graikai pluša, tuo neabejoju. Abejonių gyventi kitaip „nuo pirmadienio“ kyla tuomet, kai mažoje parduotuvėje ar kavinėje man tiesiog neduoda čekio. Ir turbūt nemano, kad tai yra blogai.
„Mums nebereikia vokiečių nesąmoningų nurodymų. Mes lygiai tokia pati Europa, kaip ir jūsų šalis. O dabar geros – tik Vokietija, Prancūzija, Anglija. Aš už Graikiją be jų taisyklių. Tad tariu: „Sudie, Europa“, – liepos 5-osios referendumo dieną vos pabalsavęs emocingai kalbėjo graikas Vangjelis.
Jam – vos 36-eri, o jis jau nusivylęs ir vietos valdžia, ir į atsilikėlių gretas, anot jo, graikus nurašiusiomis Europos galvomis. Ir jis balsavo prieš gyvenimą kitaip.
Kitaip manančiųjų mano kelyje pasitaikė menkai, nė vienos rankos pirštų nereikėtų jiems suskaičiuoti. Tad ir pažadas „nuo pirmadienio“ skamba kaip vargiai įgyvendinamas. Juk pasikeisti ne taip paprasta.
Vangjeli, o gal vis dėlto „apo deftera“?
