Taip kad, turime visus TV serialo „Sostų žaidimai“ ingredientus: patologinis valdžios troškimas, karas, keliaklupsčiavimas vardan „vardo istorijoje“, išdavystė, seksas kaip įrankis ir atsidėkojimas, savanaudiškumas, žiaurumas. Ir taip, besaikis populizmas kaip manipuliavimas masėmis. Ant jo kabliuko pakimba ir laisvės neturintys, ir jos turėję per akis.
Svarbiausia, visomis komunikacijos priemonėmis intensyviai brukamas nepasiruošusiai visuomenei (o gal jau ir pribrendusiai) kovos tarp blogio ir gėrio nebuvimo naratyvas. Abi sąvokos, mums sakoma, beprasmės. Visos pusės vienodai blogos: Rusija lygu JAV, Graikijos kairiesiems radikalams Vokietija – galutinis blogis.
JAV savo ruožtu spaudžia ranką teroristiniam ir terorizmą skatinančiam Iranui galimai leisiančiam Vakarams tikrinti bei kontroliuoti Irano atominio ginklo gaminimą. Taip, gaminimą, mat taip sutartyje ir surašyta: tikrinti „taikią“ atominę programą tik su Irano sutikimu. Su tuo Iranu, svajojančiu sunaikinti Izraelį. Bilas Clintonas 1994 pasirašė panašią „taikią“ sutartį su Šiaurės Korėja. Šiandien ji jau turi apie 100 branduolinio ginklo galvučių.
Baimė ir savanaudiškumas tampa patogiu išsigelbėjimu nuo kovos už gėrį, nes juk kova reikalauja aukų, o kas nori aukotis? Todėl nuo principingumo bėgama lyg velnias nuo kryžiaus. Ne viena ES šalis tame žaidime dalyvauja savo noru. Belgija, panaikinusi „Jukos“ kreditorių bei antstolių reikalavimą areštuoti Rusijos nuosavybę bei kitus finansinius šaltinius, toks akivaizdus pavyzdys.
Graikijos Syriza savo ruožtu manė galėsianti pastatyti ant ausų ekonomikos dėsnius ir elementarią žmonijos išmintį: su skolintais pinigais į rojų nepateksi. Ypač kai tas skolas pravalgai. Bet juk požiūris į gėrį ir blogį, kaip ir į moralę bei sąžinę, toks reliatyvus šiais post modernizmo laikais. Passé, taip sakant.
Tai kuriam galui Syrizai reikėjo taip maivytis, šiauštis, šantažuoti? Kad kairiųjų filosofas Slavojus Žižekas paskelbtu esą Syriza kovoja už tikrą demokratiją? Taip, sutinku, kad niekas negali iš šalies (Briuselio) primesti demokratiškai išrinktai valdžiai (Graikijoje) vienokią ar kitokią ekonomikos politiką už kurią nebuvo balsuota, o ir referendumu nepritarta. Taip, tai tiesa.
Bet Syriza, gavusi Graikijos parlamento palaiminą, nusispjovusi į referendumą ir ankstesnę „kritiką kapitalizmui“ ėmė šliaužti prie kryžiaus (Briuselio) su mia culpa mea maxima culpa! Problema su S. Žižeko mąstysena ta, kad ji darbuojasi su idealiu pasauliu bei idealiomis vertybėmis nei kiek nekreipdama dėmesio į tame pasaulyje vaidmenis vaidinančias ir ji veikiančias vienaip ar kitaip korumpuotas asmenybes. Taip, besivadovaujančiomis primityviausiu populizmu, net pasiruošusios pasirašyti sutartį su pačiu velniu (V. Putinas), mat pinigai nekvepia. Tik kad pastarasis tų pinigų neturi, visa laimė.
B. Obama elgiasi beveik taip pat su Iranu. Kad tik pastarasis pasirašytų po taikos balandžio (idealioje utopijoje) B. Obamos vizija, JAV sutiko išmokėti Iranui 150 milijardų dolerių kaip premiją už „išankstinę sutartį“. Kur dingo Amnesty International, Human Right Watch, palestiniečiai, kuriuos žudo Sirijoje Irano rėmėjai Hezbollah ir kurie tik progai pasitaikius visi kartu puola lyg pasiutę šunys Izraelį?
Tylu, nors Irane masiškai kankinami, žudomi ir kitais būdais persekiojami kitaip manantys konvejeriniu būdu, taip sakant. Todėl ir kalbu apie tai, apie ką svajoja visų pirma visokio plauko diktatoriai, aferistai, sukčiai, politiniai populistai ir už ką jie šiandien dėkoja B. Obamai: balta tampa juoda, blogis – gėriu, kova už gėrį išjuokiama, įvardijama Donkichoto sindromu.
Pasirodo, protestantiška Europa su Vokietija (A. Merkel) priešakyje vos ne vienintelė turi stuburą pasakyti STOP graikiškajam (Syriza) šantažui, siekiui džiaugtis gyvenimu kitų (pvz. Lietuvos) sąskaita. Graikija skolinga pasakiškus 330 milijardų eurų.
Tai tiek ES finansų institucijos beviltiškai sukišo į Graikijos juodąją skylę. ES neprincipingumas Graikijos problemų pradžioje atsirūgo prarastais milijardais. Ukrainai tai kainavo okupacija ir tūkstančiais žuvusių. O mes Lietuvoje jau paskolinome Graikijai 2, 03 proc. nuo BVP tai yra po 249 eurus nuo žmogaus. (ES Eurostat, 2014.).
Dabar svarbūs klausimai mums, Lietuvoje: pasitikėti ar nepasitikėti Graikijos populistine kairiųjų radikalų vyriausybe? Padėti ar nepadėti Graikijai? Reikalinga Graikija ES ir euro zonoje?
Ar solidarumas su Graikija turi prasmę? Ar ieškoti kaltų? Tie klausimai svarbūs, bet esminis klausimas tėra vienas: ar mes, vakariečiai, pasiruošę atstatyti moralines ir etines nuostatas į savo vietas? Kol į tą klausimą nebus atsakyta teigiamai, tol vadovausimės švedišku padėties apibūdinimu „Vi är alla goda kålsupare“, – visi esame vienodai sugadinti, nei vienas nėra blogesnis ar geresnis.
Bet prie to chaoso prisidėjome patys, manydami, kad su kita ES šalimi nieko bendro neturime. Tai Lietuvos prezidentės užsienio politikos rimtas neigiamas įvertinimas. Taip, Graikijai padėti reikia. Tai vadinasi solidarumas ir mokėjimas už savo klaidas. O pagalba Graikijai tikrai nereiškia, kad bet kas galės nemokėti skolų, nes paskolų paprasčiausiai negaus. Pamokos išmoktos.
Dabar galima mane išvadinti konservatyviu, bet, kol nesugražinsime terminams jų tikrųjų prasmių, tol jų vietas užims „Sostų žaidimų“ filosofija. O sutikite, šis HBO serialas turi milijonus gerbėjų. Jame, kaip matę žino, geriečiai žūsta. Taip siunčiama žinia, kad šiuolaikinė civilizacija iš tikro nesiskiria nuo blogio televizijos ekrane. Taigi, ne Dekalogas mums vadovauja, o virtualus blogio pasaulis.
Šiame komentare atsispindi aktualių įvykių gausa tiesiogiai veikianti ir Lietuvą. Gyvename nuostabiai įdomiame pasaulyje. Jis įdomus tiek, kol išvengiama priiminėti sprendimus reikalaujančius vertybinio stuburo, kol infantiliai vengiama egzistencinio pasirinkimo tarp humanizmo ir jo antipodo.
Kaip tik tada pasirinkimo vengimas virsta masinėmis niekuo nenusidėjusių moterų, vyrų, vaikų kapavietėmis, taip atveriant kelią ciniškai pragmatinei politikai. Deja, jos rezultatas gyvenimo nenubaustų nepalieka. Tai tokios mintys kilo mėgaujantis „Sostų žaidimais“. Mėgaujuos, nes tas žaidimas vis dar virtualus. Ar klystu?
