Senąsias vėlimo paslaptis atskleidžia trijų kartų vėlėjų šeima: aštuoniasdešimtmetis senolis, jau tapusi vėlimo meistre jo dukra Janina ir senolio anūkas Gabrielius. Amato meistrai parodo, kaip išplauti vilną, iškaršti, taisyklingai paruošti vilnos karšinį vėlimui, padengti ir apvelti juo formą, taisyklingai suformuoti.
Meistras senolis amato išmoko iš savo senelio, praėjusio šimtmečio pirmoje pusėje vėlusio veltinius ir kepures anūkams, kaimo vaikams ir suaugusiems. To meto žmonės stengdavosi savo rankomis pasigaminti drabužių. „Visi vaikai augome su senelio veltais veltiniais ir kepurėmis. To amato ilgais rudens vakarais imdavosi ir tėvas. Mama karšdavo vasarą kirptas ir lietaus vandenyje mirkytas bei išplautas vilnas, paskui verpdavo siūlus, megzdavo“. Visų apavo vėlimo darbų jis išmoko dar būdamas paauglys.
Šio amato iš savo tėvelio anksti išmokusi ir Janina skaičiuoja, kad ji – jau ketvirtos kartos vėlėja. Vėlimas tapęs jos laisvalaikio mėgstamiausiu užsiėmimu, atsipalaidavimu, erdve kūrybai. „Esu įvaldžiusi visas šiuolaikiško vėlimo technologijas, išbandžiusi įvairiausią atvežtinę vilną, tačiau lieku ištikima vietinių avių, nuo senovės vadinamų zelckinėmis, vilnai, bei senosioms vėlimo technologijoms,“ pasakoja Janina.
Janina demonstruoja meistriškumą veldama rūbus. Išmokusi senųjų vėlimo paslapčių, ji moko kurti šiuolaikiško stiliaus rūbus iš natūralių spalvų vietinių avių vilnos. Vėlėją įkvėpė ir nesenas archeologų, kasinėjusių Klaipėdos pilies teritorijoje, radinys – jie aptiko per stebuklą išsilaikiusį veltinį, vyrišką vilnos kepurę. Šis radinys ją paskatino dar drąsiau naudoti senąsias vėlimo technikas.
Atgimusia senąja tradicija džiaugiasi ir Pakruojo dvaro baronas: „Pagaliau į dvarą grįžo dar viena prieš 100 metų baigusi gyvuoti manufaktūra. Ji veikia ne tiek savaime, kiek skirta visiems besilankantiems, ypatingai jaunimui ir vaikams, pažinti meistrišką ir natūralią mūsų senolių tradiciją. Visą procesą galite stebėti, galite patys dalyvauti ir mokytis“, kviečia jis.
Pakruojo dvaras – didžiausia Lietuvoje išlikusi dvaro sodyba, 26 pastatų ansamblis. Čia kiekvieną vasaros savaitgalį vyksta Gyvojo muziejaus programos, kuriose atkuriamas XIX a. pb. – XX a. pr. dvaro gyvenimas. Apsilankantys svečiai tampa praeities dvaro gyventojais, iškalbingoje ir kūrybingoje atmosferoje išgyvenantys dvariškus užsiėmimus. Tapti dvaro gyventojais lankytojai kviečiami kiekvieną šeštadienį ir sekmadienį nuo 12 iki 18 valandos.
