Vadybininkų per daug, o vadybiniai gebėjimai versle – būtini. Studijuoti universitete nori visi, tik ar reikia tiek darbuotojų? Kur stoti ir kas perspektyvu?
Buvęs ISM Verslo ir ekonomikos universiteto vadovas, Amerikos prekybos rūmų valdybos vicepirmininkas Nerijus Pačėsa įsitikinęs, kad šiandien jaunam žmogui privaloma turėti platų kompetencijų spektrą.
– Kokios specialybės šiuo metu perspektyviausios? Ką patartumėte abiturientams? – „Laikinoji sostinė“ paklausė N.Pačėsos.
– Negalima atsakyti vienareikšmiškai. Yra keli aspektai, lemiantys didesnes vienos ar kitos specialybės perspektyvas. Pastaruoju metu informacinės technologijos plėtojasi ir plėtosis, juk ir dauguma paslaugų perkeliamos į elektronines erdves.
Mano manymu, daugiausia galimybių turi tos specialybės, kurios bus paveiktos IT plėtros. Todėl pirmąją vietą duočiau informacinėms technologijoms. Tas sektorius perspektyvus, patrauklus. Ten, kur reikia IT programavimo, ir perspektyvos, ir atlyginimai yra didesni. Visose IT srityse darbų pasiūla didėja.
– Kokiems specialistams lengviausia, o kuriems sunkiausia įsitvirtinti darbo rinkoje?
– Lengviausia įsitvirtinti specializuotų sričių atstovams, kurie susieti su perspektyviomis ūkio šakomis. Aukštos klasės specialistų visada trūko ir trūks, todėl jiems visada yra lengviau. Tačiau verta pastebėti, kad galimybių įsitvirtinti padaugėja, kai žmogus turi puikių vadybos gebėjimų.
Noras dirbti komandoje, komunikaciniai gebėjimai tik padeda lengviau daryti išsvajotą karjerą. Mokėjimas save pateikti suteikia daugiau konkurencingumo darbo rinkoje.
Nors iš studijų sričių šiuo metu lengviausia inžinerinių mokslų atstovams, tačiau vis dar nedingsta vadybos ir ekonomikos specialistų paklausa, nors čia darbų nedaugėja ir atlyginimai nėra aukšti.
– Kodėl abiturientai vis dar renkasi neperspektyvias specialybes?
– Aš nevartočiau žodžio neperspektyvus. Įsidarbinti nėra lengva. Šį reiškinį paaiškina trys priežastys: viena – tai realistinė vizija, kaip lengviau gauti aukštąjį išsilavinimą.
Juk visada svarstoma, kas pigiau kainuoja, kas lengviau. Pavyzdžiui, per keletą pastarųjų metų buvo prikepta labai daug socialinių mokslų specialistų, kuriems dabar sunkiau įsidarbinti. Kita priežastis – žmonės renkasi sritis, kurios jiems patinka, nori ten dirbti, tačiau darbo rinkoje paklausa menka. O trečia nulemta šeimos.
– Kokios srities specialistus labiausiai vertina Kauno verslininkai?
– Nemanau, kad reikėtų išskirti miestą. Priimtiniau būtų regioninis aspektas, atsižvelgiant į verslo patirtį. Kaune yra daug transporto įmonių, išplėtota medienos pramonė, todėl daugiausia specialistų reikia šiose srityse. Tuo tarpu aš esu už inžinerinių sričių plėtrą. Vis dėlto gaila, kad šiuo metu jaunimas stoja į inžinerinius mokslus su gana žemais vidurkiais. Todėl sunku tikėtis, kad bus paruošti geri specialistai.
– Kokias klaidas matote aukštojo mokslo sistemoje?
– Pati didžiausia klaida, kad švietimo sistema yra parengusi labai didelę įvairovę skirtingų programų, ir tai visiškai nepasiteisina.
Abiturientus, stojančius į aukštąsias mokyklas, suklaidina įmantriais pavadinimais, gražiai skambančiais aprašymais. Bet jie neveda į integruotą išsilavinimą. Kartais tik iš vieno dalyko padaromos studijų programos, taip susiaurinama studijų sritis. Tokios programos studentai iš karto turi labai mažai galimybių įsidarbinti.
– Kokios valstybės švietimo sistema galėtų tapti pavyzdžiu Lietuvai?
– Skandinavijos šalių aukštasis mokslas, Danijos, gal net JAV. Bet vis tiek artimesni būtų skandinaviški universitetai. Ten parengtos aukšto lygio programos, atliekami profesionalūs tyrimai. Būtent šioje srityje yra ko mokytis iš Suomijos universitetų.
Skandinavijoje svarbiausiomis laikomos inžinerijos ir medicinos kryptys, jos ilgainiui pasidarė labai kokybiškos, labai brangios.
– Prieš metus buvo paskelbta, kad Kaune bus atkurtas istorinis Lietuvos universitetas. Ar palaikote šią idėją?
– Čia, matyt, reikėtų žiūrėti iš dviejų pozicijų. Žiūrint kaip į istorinį universitetą, tai labai sunku atkurti istoriją. Istorija – praeitis, o reikėtų žiūrėti į ateitį. Kita vertus, reikia sukurti didelį ir stiprų universitetą. Sukūrus tokį universitetą padaugėtų galimybių studijuoti kitose šalyse ir pritraukti daugiau užsienio studentų. Tai būtų labai stiprus universitetas, kuris pritrauktų ir daug specialistų iš išorės. Todėl manau, kad būtų naudinga turėti vieną stiprų universitetą, o ne daug silpnų.
– Kodėl Kaunas vis dar vadinamas studentų miestu?
– Tai buvo istoriškai nulemtos priežastys, jau tarpukariu Kaune susiformavo studentiško miesto tradicijos. Būtent Kaune keletas iš septynių Vytauto Didžiojo universiteto fakultetų buvo reorganizuoti į atskirus institutus. Tarkim, jei sovietų valdžia būtų uždariusi Vilniaus universitetą, iš jo fakultetų būtų susiformavę atskiri universitetai ir institutai. Tikriausiai tuomet Vilniuje turėtume daugiausia aukštųjų mokyklų.
– Kodėl dauguma Kaune studijas baigusių žmonių čia dirbti nepasilieka?
– Kaip ir kitose šalyse labai plinta „sostinės sindromas“. Sostinėje telkiasi pagrindiniai verslai, didžiosios valstybės būstinės, ten daugiau darbo vietų. Iš to gimsta natūralus įvaizdis, kad Vilniuje daugiau galimybių.
Kiekvienas miestas turėtų kurti savo trauką. Kaunas iki šiol turėjo per mažai aktyvios ir iniciatyvios valdžios, kad taptų patrauklus, o jaunimas norėtų čia gyventi bei dirbti.
Nors studentų Kaune kasmet mažėja, aukštųjų mokyklų lieka tiek pat. Nesikeičia ir abiturientų požiūris į studijų programų pasirinkimą – dauguma eina paprasčiausiu keliu, renkasi pigesnes ir drauge lengvesnes studijų programas.
