Matant kaip paskutinėmis sesijos dienomis dirbo ilgai snaudęs Seimas – galima įtarti, kad vetuoti turėtų būti ką. Maža to, kad buvo „varomi arkliai“ ir be didesnių įsigilinimų, ypatingos skubos tvarka priiminėjama dešimtys teisės aktų, buvo laiko ir tokiems niekams, kaip žlugusi nereikalinga interpeliacija ir pan.
Kai kada atrodė, kad Seimas išvis ne ketvirtį amžiaus veikianti, o ką tik iš kažkur susirinkusi institucija, klaidžiojanti tarp trijų pušų. Ėmė ir atleido Gražiną Drėmaitę iš Kultūros paveldo komisijos pirmininkės pareigų. Tik tam, kad po pusvalandžio vėl grąžintų, nes ėmė ir nepatvirtino pasiūlyto kandidato su bene kvailiausia kada nors girdėta motyvacija – girdi jis nežinia ar atskirtų barokinę plytą nuo gotikinės.
Mat komisijų pirmininkai (ką jau kalbėti apie Seimo narius), pasirodo, objektuose apžiūrinėja plytas. Ta proga, leiskite suabejoti, ar visi gamtosaugos institucijų vadovais atskirtų kiro ir kormorano išmatas? Nutarimą teikęs komitetas komitetas, kad viskas būtų įdomiau, atleidimą ir paskyrimą sukergė į vieną vietą, lyg tai būtų daroma pirmą kartą.
Nurašant aukščiau minėtas keistenybes vasaros karščiams ir nuovargiui, galima priminti svarbesnius dalykus. Domina ne tik šitaip dirbančio parlamento šedevrų vetavimas, bet ir išsami jos Ekscelencijos pozicija kai kuriais klausimais.
Ką ji, pavyzdžiui, mintija apie Seimo bemaž vieningai palaikytą sumanymą dar 75 metams įslaptinti žinomas KGB slaptųjų bendradarbių pavardes? Prieš šį įstatymą, beje, balsavo tik Lietuvos lenkų rinkimų akcija, kurios lyderis Voldemaras Tomaševskis yra ne archyvinis ir ne slaptas, o atviras Maskvos parankinis, kiekviena patogia proga besidabinantis „koloradke“.
Ši Rusijos ambasados šefuojama organizacija nėra senos kagebistinės praeities palikimas – ji šių dienų „tėvynainių tarybų“, kuriamų prie Rusijos atstovybių, partnerė.
Tad jai tas pikantiškų senienų išslaptinimas nėra baisus. Kas kita, tradicinėmis save vadinančių partijų veikėjai, kurių dalis į Sąjūdį, sovietmečio pabaigoje, pateko „su užduotimi“, o vėliau ėmė ir patriotiškai persidažė. O jei dar, neduok Dieve, ir sėkmingai dalyvavo kokiame nors privatizavime.
Stumiant šį labai keistą įstatymą būta prieštaringų signalų. Buvusi Liustracijos komisijos vadovė liberalė Dalia Kuodytė perspėjo, kad KGB bendradarbių sąraše anaiptol ne pėstininkai ir paviešinimas eilinį kartą susprogdins eilinę valstybės pamatų pamainą. Buvę Valstybės saugumo departamento (VSD) vadovai Jurgis Jurgelis ir Vidmantas Žiemelis priešingai – aiškino, kad viešinti negalima dėl priešingos priežasties. Girdi, ten tik traktoristų ir kolūkių buhalterių, kurie nieko blogo nepadarė, pavardės.
Kaip ten bebūtų, valstybė, kuri kelis kartus atidėliojo prisipažinimo terminą, buvo įsipareigojusi saugoti pavardžių slaptumą 15 metų ir viską įvykdė. Tad neaišku – ką ji skolinga valstybės pamatus saugantiems traktorių vairuotojams?
Ir kodėl nieko blogo nepadariusių asmenų psichologinis komfortas (priminsiu, apie jokį teisinį persekiojimą nėra net ir svarstoma) yra svarbesnis už visuomenės teisę žinoti – kas saugo valstybės pamatus ir pažinti savo naujausią istoriją, nelaukiant 100 metų. Labai įdomu ar D.Grybauskaitė, kuri yra prisipažinusi, jog Sąjūdžio laikais kariavo „vidinį karą“, įrodys, kad jį visgi kažkaip laimėjo? Aiški ir principinga pozicija atrodytų rimčiau, nei VSD siuntimas išsiaiškinti, kas į kokią nors kalbą ir kur išplatino knygą, kurioje abejojama „vidinio karo“ rezultatais.
Dar vienas šansas jos Ekscelencijai pasireikšti ir pademonstruoti principingumą bei nuoseklumą – azartinių lošimų įstatymas, kuriuo pagaliau reglamentuota tai, kas ilgą laiką vyksta realybėje – internetiniai lošimai. Jau teko rašyti ir kitų pasisakymus skaityti apie tai, kad ta pažanga – gana šleiva.
Priimant įstatymą, „bendru sutarimu“ prastumtą nuostatą, kad lošimus internetu organizuoti galės tik tie, kas turi tradicinius arba „antžeminius“ lošimų punktus, sukritikavo visi: Specialiųjų tyrimų tarnybą, Europos Teisės departamentas prie teisingumo ministerijos, Seimo teisės departamentas ir net Europos Komisija. Argumentai paprasti – konkurencijos ribojimas, paliekant tik jau įsitvirtinusius rinkos žaidėjus, aiškus prieštaravimas europinei teisei.
Nebegrįšiu prie jau aprašytų procedūrinių manipuliacijų priimant įstatymą. Į tai, kad su ta europine teise įstatymą vis tiek reikės sutaikyti, dėmesį atkreipė ir pati prezidentė D.Grybauskaitė. Oficialiame Prezidentūros pranešime spaudai buvo rašoma, kad „iki įstatymo įsigaliojimo reikės papildomų sprendimų, kad būtų pašalintos bet kokios abejonės dėl reguliavimo atitikties ES teisei“.
Abejonių tikrai yra, tačiau kas iš to pranešimo spaudai, jeigu prezidentė nepasinaudojo savo konstitucine teise vetuoti įstatymą. Anot šaltinių prezidentūroje, nepasinaudojo, nes parlamentas ką tik atmetė jos veto dėl miškų įstatymo. Girdi, nemėgsta šalies vadovė pralaimėti. Tai kas gi toliau?
Pats Seimas tikrai nesiims šalinti iš įstatymo jokių abejonių. To tikrai nedarys vieningai „Už“ balsavę socialdemokratai, kurių politinis sunkiasvoris Bonius Bradauskas buvo pagrindiniu įstatymo stūmimo Seime garvežiu.
Nedarys to ir Tėvynės sąjunga, kuri šiuo klausimu visada tyliai balsavo „Už“, nors, rodos, pirma turėjo garsiai šaukti apie prasilošusią Lietuvą ir dėl paminamų tautinių vertybių gulti ant bėgių po B.Bradausko vairuojamu įstatymo priėmimo garvežiu.
Nesiūlys įstatymo taisyti ir davatkišką poziciją turėję ir bene vieninteliai balsavę „Prieš“ N.Puteikis ir R.Žilinskas. Jų nuostata paprasta – internetu neleisti lošti visai ir baigtas kriukis, nors patys turbūt puikiai suvokė, kad tai nelabai įmanoma. Taigi, pataisas gali teikti nebent pati prezidentė. Ar taip bus – matysime.
Tai čia tik pora konkrečių temų, kuriose jos Ekscelencija turi šansą labiau įrodyti savo atsidavimą valstybės interesams ir europinėms vertybėms, negu, monarcho karūnavimo proga pasidabindama valstietiška „Duokim garo“ stiliaus uniforma.
