Mano manymu, Graikiją reikia kuo skubiau solidariai paremti. Gana
moralizuoti, nes šaukštai jau seniai po pietų. Juo labiau nederėtų
Lietuvai prikišamai kaip pavyzdį rodyti savęs. Dar nežinia, kas bus
ateityje.
Dėl ekonominių prognozių yra kur kas prasčiau nei dėl orų. Niekaip
nesuprantu, už ką skiriamos Nobelio premijos ekonomistams. Ir skubi
pagalba Graikijai turėtų būti organizuojama ne dėl ES ateities, kuri
savo ruožtu dar turės ne vieną progą pasiaiškinti, kas ją iš tikrųjų
sieja.
Valstybių vidaus problemos visada virsta konfliktais išorėje. Graikija
yra vienas Balkanų regiono konfliktinių židinių, dabar prislopintas, bet
jam vėl įsižiebus, galintis į konfliktą ar net karą įtraukti daug
valstybių.
Graikija yra NATO narė, bet patriotinis kariškių pasąmonę valdantis
motyvas yra pasiruošimas karui su Turkija, kuri taip pat yra Aljanse.
Tik tai ir stabdo atviresnį tarpusavio susidūrimą.
Graikiją jau kartą buvo pasitraukusi iš NATO dėl Turkijos veiksmų
Šiaurės Kipre. Graikijai grįžus į NATO ir dar tapus ES nare,
prasidėjo diplomatinis aštrių kampų dildymas, tačiau kai konfliktui
šimtmečiai, niekada negali būti tikras dėl taikios ateities.
Daug skaitome apie Atėnų žaidimą finansų politikoje ir mažai kas domisi
dabartinės Graikijos ateities užsienio politika kaimynų atžvilgiu.
Antai Makedonija nervinasi priskiriama prie buvusių Jugoslavijos
respublikų, tačiau tik taip Graikija ją ir vadina. Jeigu tarp Serbijos
ir Albanijos kiltų dar vienas karas, Graikija būtinai dalyvautų fiziškai
gindama Albanijoje esančius graikus.
O ką jau kalbėti apie situaciją tarsi iš šalies stebinčią, bet realiai
intensyviai diplomatinėmis žvalgybos priemonėmis Graikijoje
veikiančią Rusiją. Tai pati geriausia proga nukreipti dėmesį nuo
Ukrainos.
Beje, tai nesunku pastebėti ir Lietuvos žiniasklaidoje: per Graikijos
„spektaklio“, mano manymu, tik pirmąją jo dalį pranešimai apie situaciją
Ukrainoje beveik išnyko. Lietuvoje raminamasi, kad krizė Graikijoje
daug įtakos ekonomikai neturės ir dar papildoma pamokymais, kaip Atėnai
turėjo elgtis.
Matyčiau, kaip Lietuvos politikai įgyvendintų „diržų veržimo“ politiką
su graikiško charakterio piliečiais. Balkanai yra veikiantis
ugnikalnis, ir Europos politikams nederėtų to pamiršti.
Lietuva, pradedant kolektyviniais sodais ir baigiant tolimiausiais
pasaulio kraštais, reikiamu laiku sugiedojo „Tautišką giesmę“ ir pirmą
kartą žmogiškai prisiminė S.Nėries mirties 70-ąsias metines. Minėjime
prie kapo nebuvo valdžios atstovų, Seimo narių menininkų, bet
žiniasklaidos informacijoje nebuvo ir ironijos ar pavėluoto patriotizmo
demonstracijos.
Tiesa, buvo keletas pasimaivymų, bet jaunystei viskas atleidžiama.
Kodėl S.Nėris važiavo į Kremlių parvežti vežėjų – paslaptis, kuriai
įspėti reikia ne tik psichologo talento.
Vienas tokių retų bandymų – „Lietuvos ryto“ žurnalisto R.Gerbutavičiaus
pokalbis su Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto direktoriumi
M.Kvietkausku. Pasirodo, gabiam tyrėjui užtenka pasižiūrėti kitaip ir
jau kyla daug netradicinių klausimų. Kaip siejasi politinis
angažavimasis, kad ir visiškai klaidingas, nekalbant baisiau, su
asmenybės struktūra, emocijomis, o gal net ir proto aptemimu?
Kiek daug panašios trajektorijos, nors ir kitokiomis aplinkybėmis,
iškilių pavardžių pasaulio istorijoje.
Kaip įmanoma vienu metu parašyti „Eglę žalčių karalienę“ ir „Poemą apie
Staliną“? Racionaliam žmogui – ne. Iš kūrybinės įtampos
kvaištelėjusiam – taip.
Senas, asmeninis, dar nuo studentavimo laikų kylantis klausimas: kodėl
tiek daug ano meto talentingų žmonių, ypač menininkų, taip nemėgo, o gal
ir neapkentė A.Smetonos?
O juk buvo to paties kraujo žmogus – aukštos kvalifikacijos
humanitaras, klojęs kalbinius pamatus lietuvių literatūros aukso amžiui,
visomis prasmėmis aukšto lygio Platono vertėjas, ne cinikas ir ne
janukovyčius. Ir svarbiausia – ne vidutinybė, ne paskutinį savo rudenį
gyvenantis diktatorius patriarchas.
Į istorinių sąskaitų giljotiną S.Nėris patenka todėl, kad ji iškili.
M.Kvietkauskas šiam procesui sugalvojo bene taikliausią frazę:
„įvykdyti mirties bausmę po mirties“. Ir papildomai klausia: o kodėl
nepradedame nuo tikrosios išdavystės, smetoninės kariuomenės vado
generolo V.Vitkausko? Juk faktiškai jis užgniaužė net teorinę galimybę
pasipriešinti okupacijai.
Kažin ar verta minėti kitas žinomas pavardes, kurios, kaip paaiškėjo,
net lemtingiausiu momentu buvo paskendusios partinėse rietenose.
Menininkai šlykštėjosi didžia anų laikų politikų dalimi, tuščiomis
kalbomis ir pamažu gravitavo arba į nuošalę, arba į pavojingą
avantiūristinę erdvę.
Buvo tokių, kurie iki baltų arklių gėrė, o kas nulaikė plunksną, skleidė
nesąmones. Kas liko daryti mažiau iškiliems, bet vis tiek į istorijos
ratą įsuktiems?
Vienas jų, norėjęs atsisakyti būti kandidatu į Liaudies seimą,
atsiminimuose rašo: „Pradėjau klausinėti pažįstamųjų ir draugų nuomonės
apie visą tą reikalą. Daugumas patarė nusiraminti ir į tą seimą eiti –
gal dar galėsi ką nors paveikti tame seime, tegu renka. Ar bus geriau,
jei į jį pateks vien tik Lietuvai nepageidaujamas elementas –
komunistai.“
Tai ir yra dominuojantis sovietinio laikotarpio lietuvių mąstymo kodas.
