Galbūt kaip tik šiuo metu Graikijoje, surengusioje skubotą referendumą dėl požiūrio į šalies kreditorių sąlygas, populizmo temperatūra jau viršijo visas įmanomas ribas. Ir nors bet koks referendumas laikomas tiesioginės demokratijos išraiška, tačiau vargu, ar šios šalies piliečiai nebus dar sykį populistų apgauti, kaip tai įvyko per rinkimus, atvedusius populistinę „Syriza“ partiją į valdžią, kuri parodė visišką nesugebėjimą ir net nenorą su krize tvarkytis.
Ir vis tik. Neskubėkim smerkt. Neskubėkim smerkti visos Graikijos, visos graikų tautos. Kaip tai iš visų jėgų stengiasi „laisvarinkininkai“, nematantys už finansinių problemų nei socialinių, nei kultūrinių, nei politinių. Nesutinku su itin kategoriška R.Vainienės nuomone, kad „Graikija iš euro zonos turi ne išstoti, ne pasitraukti, ne išeiti, o būti pašalinta, išmesta“.
Jei taip ar panašiai kategoriškai ir nekonstruktyviai mąstytų Europos Sąjungos iniciatorius (1950 m.) prancūzų užsienio reikalų ministras R.Shumanas, kiti didieji suvienytos Europos, kas buvo gyvybiškai svarbu po dviejų pasaulinių karų, mąstytojai, šiandien jokios Sąjungos neturėtume.
O ką turėtume? Galime tik spėlioti, beje, pačiais juodžiausiais scenarijais, pagal periodiškai vykusių nevieningoje Europoje karų scenarijų... Kurie visuomet, bent jau mums, Lietuvai, kitoms Baltijos valstybėms, būdavo tragiški.
Vargu, ar šiandien yra koks nors tinkamas ir abi puses tenkinantis tik finansinis ar ekonominis problemos sprendimas. Todėl galimas tik politinis su atitinkamais finansiniais instrumentais. Net ir tuo atveju, jei Graikijai tektų pasitraukt iš euro zonos, Europos Sąjunga turėtų pagrindinę Sąjungos vertybę – solidarumą išsaugoti ir padėti graikams visais įmanomais būdais.
Ir ne tik todėl, kad Graikija mums svarbi kultūriškai, svarbi, kaip NATO šalis, svarbi šiandienėje įvairių iššūkių, o daugiausia populizmo, tiek kairiojo, tiek dešiniojo, draskomoje Europoje. Tai svarbu todėl, kad mes, europiečiai, beje, dar senovės Graikijoje pradėtomis puoselėti humanistinėmis vertybėmis, kitokiu požiūriu i sambūvį, taikų ir pozityvų gyvenimą ir skiriamės nuo kitų. Skiriamės problemų, prieštaravimų sprendimų demokratiškais būdais. Beje, tuo pačiu metu būdami skirtingais šiame unikaliame daugelio tautų Europos sambūvyje.
Lengvai siūlyti atsisakyt Graikijos gali tik tie, kas nežino tikrosios ES statybos kainos. Jie, aišku, neįsivaizduoja ir sugriautos vieningos Europos kainos. Jiems, kaip čia jau cituotai R.Vainienei, politinis ES vadovų ir lyderių korektiškumas ir mandagumas taip nėra vertybė, o tik silpnumas.
Kodėl reikia kompromiso su Graikija? Todėl, kad visa Europos Sąjunga ir yra kompromisas, kompromiso būdu pastatyta ir suvienyta. Krizės ateina ir praeina. Jei jau žvelgti į ES istoriją šiuo aspektu, tai ją sukūrė ir pastatė žingsniai nuo krizės iki krizės, jas sugebant įveikti, demokratiškoje diskusijoje rasti kompromisinius sprendimus ir vėl sustiprėti.
Populizmas, tiek kairysis, tiek dešinysis, yra didžiulis iššūkis Europai. Tiek neatsakingas dabartinės Graikijos populistinių kairiųjų elgesys, tiek kategoriška dešiniųjų liberalų „laisvarinkininkų“ nuomonė – to paties populizmo vaisiaus skirtingos pusės. Nuodingo Europos solidarumui, vienybei, žmogaus teisėms ir gerovei. O ypač nuodingo šiuolaikinės geopolitinės situacijos kontekste.
