Į tokią padėtį pateko ne kas kitas, o paties Vilniaus mero R.Šimašiaus žmona psichologė A.Matulaitė.
Ji pakviesta skaityti paskaitų Kembridžo ir Oksfordo universitetuose, bet jos varganas darbdavys Vilniaus universitetas neišgali apmokėti komandiruotės.
Psichologei neliko nieko kito, kaip kreiptis pagalbos į draugus, pažįstamus, kitus geradarius. Laimė, kad dar nereikėjo vaikštinėti po Vilniaus senamiestį su ištiesta ranka, nes yra internetas.
„Gal kam iš jūsų asmeniškai būtų svarbu, kad skleistųsi geras Lietuvos vardas mokslo pasaulyje? Gal kam nors rūpėtų, kad grįžusi į Lietuvą pasidalyčiau savo įgyta patirtimi su jumis, jūsų įstaiga?“ – viliojo galimus šelpėjus merienė. Ir ne vieną suviliojo.
O nedavę pinigų šykštuoliai stebėjosi, kad šiais laikais net žymūs Kembridžo ir Oksfordo universitetai taip nuskurdo, kad net už paskaitas atvykėliams mokslininkams neišgali sumokėti.
Netrūko ir nesusipratėlių, kurie stebėjosi, kad pasinaudodamas pigių skrydžių paslaugomis sostinės meras žmonai net bilieto į Jungtinę Karalystę neišgali nupirkti.
Tokiems derėtų paaiškinti, kad Šimašių šeimoje, kitaip nei daugelyje kitų, karjeros sėkmė ir piniginės pajamos keliauja atskirais keliais.
„Kuo aukščiau kylu karjeros laiptais, tuo mažesnė mano alga“, – po pergalingų Vilniaus mero rinkimų graudinosi R.Šimašius.
Eidamas Laisvosios rinkos instituto vadovo pareigas jis uždirbo daugiau nei vėliau tapęs teisingumo ministru. Seimo nario alga buvo dar mažesnė, o tapus meru visai sumenko.
Kita vertus, A.Matulaitė nuolat pabrėžia esanti savarankiška moteris, viską pasiekusi tik savo jėgomis. Kaip ji gali prašyti vyro pinigų?
