Senas, nusibodęs, suvokiantis savo primityvumą. Todėl profilaktiškai pagiežingas oponentams viso pasaulio mylėjimas. Patogus ir įprastas. Kaip senas švarkas, be kurio nebesijunti savim. Meilė svetimiems ir panieka saviesiems. Klasika, ne kitaip.
Jiems vertinga absoliučiai viskas, kas nauja. Nevertingas ir neigiamas tik bandymas ką nors kaip nors vertinti. Įvairovė yra Viešpats. Viskas turi teisę egzistuoti. Net didžiausia nesąmonė. Neturi teisės egzistuoti tik nesąmonės neigimas. Nes paneigtų nesąmonės laisvę egzistuoti.
Tai kas, kad mąstymas ir susivokimas niekada nebūna be vertinimo. Ir kad nebūna ir negali būti kultūros be vertybių ir antivertybių. Be vertingumo skalės. Tačiau kitiems teisės vertinti pasaulio mylėtojai nemalonėja suteikti. Jie kaip dievai – vieninteliai vertintojai.
Visa, kas nepakartojama ir sava, kas išskiria mus iš kitų, yra neigiamybė. Naftalininė dogma. O visa, kas globalu, kitoniška, svetima – laisvė, gėris ir siekiamybė. Nors tikrovėje globalumo tai nėra. Yra tik tai, kas kitiems sava. Didesniems berniokams, aišku.
Kuo greičiau atsisakykime visko. Ką gyvenome, sukūrėme ir ką turime. Juk šitokia gėda būti savimi. Būkime kitais. Gyvenimas – tai podiumas. Beždžionių kultūra – mėgdžioti alfa patinus. Ir gal mus kas Marse pastebės?
Viskas, kuo pasauliui esam įdomūs, yra kvailystė. Visos pasaulio kvailystės yra mums įdomios. Svarbesnės už mus pačius. Ką ten bekalbėti apie motinų sapnus. Ar tėvo sudrėkusias akis. Naujiesiems socialistams tai – socialistinė atgyvena.
Kiekvienas psichologas pasakys, kad šitoks mentalitetas – praeinanti paauglystės liga. Neigiant suaugusiųjų pasaulio tiesas, stengiamasi į jį patekti. Išsikovoti vietą. O laimėjus – dusinti kitus. Juk visi karai už laisves ir teises baigiasi nugalėtojų diktatūra. Pasakykit nors vieną, kuris baigėsi kitaip.
Į miestą atvykusio kaimo Jurgio psichologija. Aš ne iš kaimo. Aš toks, kaip jūs. Net labiau toks, negu jūs. Mylėkit mane, kitaip jūsų nemylėsiu. Ir tai labai teisinga. Nes šeštukų meilės reikia zonos autoritetams. Didelių be mažiukų tiesiog nėra.
Mūsų pasaulio mylėtojų atveju tai, matyt, nebepraeis. Jie ir patys tą jaučia. Iš čia ir tas pyktis. Įžūlus mėgavimasis, vaipantis iš daugumai brangių dalykų. Manieringas, arogantiškai pamokslaujantis tonas. Nors tai – tik baimė pasirodyti juokingu ir primityviu. Kas visiems ir taip akivaizdu.
Todėl reikia apšaukti primityvais ir juokingais kitus ir kitokius. Kai ką apspjauni, valytis reikia apspjautajam. Toks apsisaugojimas. Kai šventyklų padeginėti nebeišeina. Pasitenkinama apdergiant jas dvasiškai. Kosmopolitiniais pliurpalais.
Na taip, esam nuliai. Va, aš arba jūs, arba visa tauta rytoj mirsim. Kas pasaulyje nuo to pasikeis? Konkrečiai? Nieko. Tu ir pats nebepasikeisi. Ir nieko nepakeisi. Sapnuoji, kad viso gyvenimo pastangos sujudino žmones – neberūkyk žolelių.
Pasaulis keičiasi pats. Papūtei pavėjui ir galvoji, kad dėl to laivas plaukia. Burės jį neštų ir be tavęs. Lygiai taip pat ir lygiai ten pat. Tiesiog ištirpai visuotinybės tėkmėj. Už lango ne devynioliktas amžius.
Na taip. Jei tavo gyvenimas atitinka daugelio interesus ir norus, gali tapti visuomeniniu judesiu ir jėga. Tik čia ne tavo genialumas kaltas. Ir ne tu tą padarei. Tiesiog pasaulinio vėjo kryptis sutapo su tavo pastangomis.
Kito žmogaus taip pat nepakeisi. Tik sukelsi pyktį ir atstūmimą. Tiesiog tą žmogų prarasi. Kuo labiau stengsiesi pakeisti, tuo daugiau. Vargsi ilgai ir rimtai – jis išeis ir nebegrįš. Būsi teisuolis. Ir auka. Atrodys – kito, bet iš tikrųjų – savo paties.
Vardan naudos atsisakyti savitumo. Ir protinga prievarta pakeisti pasaulį. Tai visada atneša tamsą. Patręšia kvailystes. Sudegina laiką ir nužudo tikrų pokyčių galimybes. Savo iliuzijų aukų milijonai. Pikti ir nelaimingi.
Juokingiausia – apie visuomenės permainas ir pokyčius kasdien postringauja tie, kurie patys savo asmeniniame gyvenime ir šeimoje nesugeba padaryti nieko teigiamo. Jokių permainų ir jokių pokyčių.
Vienintelis dalykas, kurį pasaulyje gali pakeisti – tu pats. Ne visada ir ne visais atvejais. Ir tik per milimetrą. Bet tavo artimame rate, tavo mažojoje žemėje tai gali būti esmė. Pakeisti viską. Nes čia permainoms reikia nedaug.
Iš tokių mažų ląstelių pokyčių ir susideda didelio organizmo judesiai. Tai yra viskas, ką galime. Nepatikėsit – ką nors padaryti čia labai paprasta ir nesunku.
Sunkiausia tai suprasti.
