Pernelyg isteriškai reaguojama ir į neapgalvotai paleistus šiurkščius žodžius, ir į geliančią subtilią, gerai apgalvotą kritiką. Neadekvačiai daugdėmesio, jėgų atiduodama ir atgailai. Ši aikštingų įsižeidimų ir atsiprašymų banga per Lietuvą ritasi nuo Vakarų pusės.
Antai prieš porą metų mados genijus Karlas Lagerfeldas, sėkmingai valios pastangomis atsikratęs viršsvorio, viename interviu pasakė, kad dainininkė Adele turi gražų veidą ir dievišką balsą, tačiau yra „truputį per apkūni“.
Nutukusi, apsileidusi Europa save atpažino ir dėl itin etiškai išsakytos, komplimentais persvertos teisybės apie putliąją atlikėją sukliko: kaip grožio kūrėjas išdrįso?! Per bulvarinius klodus vilnijo, esą ekscentriškasis „Chanel“ mados namų vadovas K.Lagerfeldas Adelės viešai atsiprašė ir nusiuntė jai dovanų prabangių rankinių.
Svoris, aišku, nekrito, tačiau abiem pūstalūpėms garsenybėms storumo klausimas baigėsi puikia reklama. Tokia laiminga it pasakoje pabaiga – retenybė.
Štai „Charlie Hebdo“ redakcija Paryžiuje taip ir nespėjo atsiprašyti įskaudintų, ūmaus būdo musulmonų už jų religinių jausmų įžeidimą. Alacho sūnūs skoloj neliko ir pateikė užuominą, kad juokauti negalima.
Ir lietuviai jau mokosi, kaip veidmainiškumą meistriškai išversti į net purtantį mandagumą ar pakantumą pro prašieptas iltis. Jau ir pas mus aplink vien mažumos ir pažeidžiamos grupės. Kad ir ką sakysi ar galvosi, vis tiek ką nors užgausi.
Svarbiausią vaidmenį čia atlieka diskriminacijos, lygybės, genderizmo ir panašios mokslinės fantastikos balose murksančių organizacijų prielipos.
Jų tikslas – kabinėtis prie žmonių dėl įvairių niekniekių ir skatinti verkšlenimo bei skundų kultūrą. Yra berniukų, kuriems diegiama, kad gėdinga vyrams neverkti. Todėl ir subrendę jie toliau sau žliumbs.
Verkti dėl visokių niekų labiausiai linkę ištižėliai be imuniteto ir savigarbos. Suaugusieji įsižeidžia kaip maži vaikai, pridrėbę į sauskelnes. Kiti, prisiėdę prisitaikėliškumo ir baimės likti atstumtais, skuba atgailauti.
Pas mus, kur įžymus kiekvienas ar bent kas pusantro individo, netgi bandoma imituoti tikrų žvaigždžių auklėjimo standartus. Pamenate, kai Justė Arlauskaitė – Jazzu atsiprašinėjo žmonių už tai, kad neišprusėlius, ateinančius į jos koncertus, išvadino daunais? Aristokratiškos kalbos manieros neišlavinusi dainininkė liaudžiai turėjo priminti, kad ji nesiekė įžeisti Dauno sindromu sergančių žmonių.
Tik pamanykite – jei ji nebūtų pasiaiškinusi, tai visa Lietuva iki šiol klaidingai fantazuotų, kad Jazzu visiškai nesusigaudo medicinos srityje, be to, jos gerbėjai – zoofilai. Juk pastarųjų širdies draugės – kiaunės. Ir ne bet kokios, o pabėgusios iš zoologijos sodo skaitmenos skyriaus, nes moka naudotis mobiliaisiais telefonais.
Jau ir pamiršote, kad muzikantas Marijus Adomaitis buvo išvadintas homofobu ir turėjo kokio šeštadalio ES elektroninės muzikos pasaulio atsiprašyti už tai, kad baisėjosi kunigais pedofilais.
Jo drumzlinų žodžių kratiniai buvo išvilkti už Lietuvos ribų ir net kelias dienas iš eilės tąsomi taip, tarsi kūrėjas būtų įvykdęs nusikaltimą prieš žmoniją. Ką ten Amerikos bombos ant civilių žmonių ir nuostabių peizažų arabų kraštuose. Ką ten žemės drebėjimas Nepale. Ką ten Afrikos pabėgėliai.
Saujelė homoseksualų save sutapatino su pedofilais. Gėjų mažuma (išskirtinai tie, kurie lytinę orientaciją aktyviai įkinkę į mitingus ir panašaus pobūdžio darbą) patys sau atrodo tokia didele problema, kad sukuria įspūdį, jog didesnių už juos problemų visatoje išvis nėra, nebent jie patys.
Beliko pradėti menininkams avansu atsiprašinėti už savo kūrybą. Pavyzdžiui, karikatūristai, šaržų dailininkai turėtų iš anksto gailėtis dėl to, kad jų sukurtuose portretuose žmonių pagurkliai įžeidžiamai per dideli, akys per siauros arba per daug išsprogusios, o žandai išvis neatitinka tikrovės.
Kažkas panašaus jau vyksta! Dailininkas profesorius Pranas Griušys savo asmeniniams meno kritikams jau dievagojosi, kad nutapęs moteris su beždžionių kūnais netroško seksualiai prie jų priekabiauti ir ką nors įžeisti.
Tiesa, pas mus skandalai – tokie niekingai lokalūs, kad iš tikrųjų niekam neįdomūs, išskyrus stichiniams jo sukėlėjams ir epizodiniams ginčų praeiviams. Tačiau po truputį po truputį, viena po kitos šios mažmožių dramos pramušinėja kelią ne faktų įvairovei ir minties laisvei, o atvirkščiai – baimei suabejoti šventomis karvėmis, svarbiausia – reikšti savo įsitikinimus, ypač jei jie neatitinka valdžios ar mažos susireikšminusios grupelės primetamų normų.
Čia kartu išsišiepia ryškėjanti prieštaringa tendencija: politkorektiškumas tunka ir plečiasi į visus šonus, tačiau greta vystosi frigidiškumas kalbai ir apskritai įvairioms raiškos priemonėms.
Žmonės nebejaučia metaforų, hiperbolizuotų palyginimų, ironijos, o sarkazmą išvis atpila. Kabutės nebegelsti, nes šis skyrybos ženklas – irgi pernelyg sudėtingas suvokti. Atbukėliai priima tik tiesioginę reikšmę, tačiau ir ją dažnai savaip išvarto.
Už kalbos, kūrybos pagardus, kad ir kokie aitrūs, egzotiški ar sunkiai sukramtomi būtų, laisvoje visuomenėje nebaudžiama. Vis dėlto blunkanti banda žalos bando ieškoti savo iškreiptoje vaizduotėje ir kompleksuose, tampa nepakanti bet kokiam aštresniam prieskoniui.
Kaip pipiras būtų prilyginamas Šėtono spirelei, taip skystumas painiojamas su mandagumu, chamiškumas sulydomas su atvirumu ir tiesumu, pašaipi kritika prilyginama patyčioms, susireikšminimas paverčiamas įsižeidimu, o ištižimas pateikiamas kaip kilnus jautrumas. Klastinga ištižėlių ideologija ima diktuoti toną ir skonį. Tik nepasprinkite!
