Dar savaitės pradžioje atrodė, kad Lietuvos Seime ar bent valdančiojoje daugumoje jau subrendo gana stipri politinė valia įteisinti nelietuviškų pavardžių rašybą originalo kalba lotyniškais rašmenimis pagrindiniame Lietuvos paso puslapyje.
Tai – vienas Lietuvos ir Lenkijos santykius šaldančių klausimų, kurį oficialusis Vilnius jau daugelį metų laiko pakabinęs pažadų ore.
Šį pirmadienį valdančiosios koalicijos politinė taryba palaimino socialdemokratų pateiktą atitinkamą įstatymo projektą.
Praėjusią savaitę jam pritarė ir Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas, iš esmės atmesdamas alternatyvų kai kurių opozicinių konservatorių pateiktą projektą, tokią rašybą numatantį tik papildomuose paso puslapiuose.
Komitetas neatsižvelgė ir į Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) dar kartą pakartotą poziciją, jog teisę rašyti savo pavardes originalo kalba gali turėti ne kitų tautybių vietos gyventojai, o tik atvykėliai iš užsienio ir jų sutuoktiniai.
Bet per Seimo posėdžius antradienį ir ketvirtadienį šis klausimas net nebuvo svarstomas, o atidėtas net tris kartus. Trečią – Seimo pirmininkės „darbietės“ L.Graužinienės siūlymu.
Kitaip sakant, nepaisant valdančiųjų lyderių patikinimų, didelė dalis Seimo narių toliau priešinasi tokiam įstatymui – ne tik garsiausiai kalbantys konservatoriai, bet ir politikai iš beveik visų kitų frakcijų.
Projektui labiau pritaria socialdemokratai, Liberalų sąjūdžio ir, žinoma, Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) frakcija.
Akivaizdu, kad besipriešinančių ar dvejojančių politikų elgesį pirmiausia lemia baimė užsitraukti dalies antilenkiškai nusiteikusios visuomenės rūstybę artėjant Seimo rinkimams.
Nors įvairūs tyrimai rodo, kad lietuviai nėra nusiteikę pernelyg antilenkiškai, politikų baimės akys visuomet būna didelės.
Kiti įstatymo priešininkų motyvai – irgi savotiški. Pavyzdžiui, prie lietuviškojo patriotizmo dažnai prikergiamas instinktyvus antilenkiškumas ar baimė, kad įteisinus nelietuvišką rašybą pasuose kažkaip iškils mirtinas pavojus lietuvių, kaip valstybinei, kalbai.
Panašiai bijota, kad, įteisinus galimybę įsigyti užsieniečiams Lietuvos žemės, visa tauta bus išvaryta iš savo gimtųjų sklypų.
Teisiniai argumentai, jog kai kurios įstatymo sąvokos miglotos, be to, jis peržengia Konstitucinio teismo nurodymą klausyti VLKK, – jau tik minėtų emocijų išvestinės.
Galimus teisinius neatitikimus, be abejo, reikėtų išsiaiškinti. Ar ne geriausias būdas – vėl kreiptis į Konstitucijos sargus?
Įstatymo šalininkai aiškina, jog balsų jam priimti Seime ir dabar pakaktų. Bet tie aptakūs patikinimai liudija, jog padėtis labai trapi, o tikimybė, kad teisės aktas gali būti nepriimtas, gali viršyti ir 50 procentų.
Todėl keista, kad valdančiųjų lyderiai pragydo iš anksto, deramai neparengę politinės dirvos net tarp savo bendražygių.
Beje, jei kitą antradienį Seimas balsavimu šį įstatymo projektą palaidos, pasikartos penkerių metų istorija. Tada atmetęs panašų įstatymą dešiniųjų dominuojamas mūsų parlamentas taip „pasveikino“ Lietuvoje viešėjusį tuometį Lenkijos prezidentą šviesaus atminimo L.Kaczynskį, o kitą savaitę pas mus kaip tik turėtų atvykti kadenciją baigiantis Lenkijos prezidentas B.Komorowskis.
Žinoma, svarbiausia ne kokie nors sutapimai, o kaimynių dvišalių santykių įšalas. Ir ar jis aptirps Lenkijoje į valdžią sugrįžus dešiniajai Teisės ir teisingumo partijai?
Ši dažnai radikalias nuotaikas spinduliuojanti partija, viena vertus, visuomet pasisakė už tai, kad Lenkija užsienio politikoje pirmiausia telktų kaimyninių regiono valstybių draugiją, kritikavo dabartinę valdžią, neretai pasipūtėliškai žvelgiančią ir į Lietuvą.
Kita vertus, Lenkijos dešinieji žadėjo ir tebežada, kad vienas pagrindinių jų rūpesčiu bus lenkų tautinių mažumų padėtis ir interesai. Taigi Vilniui vėl neįvykdžius metų metus dalijamų pažadų, vėl būtų praleista net menkiausia galimybė atšildyti santykius su Varšuva.
Negana to, dar labiau sustiprėtų dabartinės LLRA vadovybės pozicijos. Juk kuo daugiau konfliktų ir neišspręstų problemų, tuo šiai partijai geriau.
Tuo metu blaiviai mąstančių Lietuvos lenkų dalis, kuri siekia dialogo ne tik su Lietuvos valdžia, bet ir su visa visuomene ir kuriai nepriimtina LLRA politika, vėl būtų atstumta.
Aišku, net jeigu įstatymas būtų priimtas, greičiausiai tai dar nebūtų šios istorijos pabaiga, taip pat neįvyktų stebuklingo Lietuvos ir Lenkijos santykių lūžio.
Neatmestina, kad įstatymą vetuotų prezidentė D.Grybauskaitė – tiek dėl galimų teisinių netikslumų, tiek dėl savo požiūrio į Lenkiją.
Kovą tęstų ir įstatymo priešininkai, kurie stengtųsi šį procesą įklampinti tame pačiame Konstituciniame teisme.
Trumpai tariant, kad pasirodytų tikrų Vilniaus ir Varšuvos santykių atšilimo ženklų, būtina daug stipresnė, nei matome dabar, politinė valia, kurią demonstruotų abi valstybės.
