Taigi – į jūrą nukrito ir nuskendo lėktuvas ir žuvo du juo skridę žmonės. Į tai kaip jie ten skrido ir paisė taisyklių – nesigilinsiu. Žmonės žuvo ir jų gaila, kaip ir jų artimųjų. Neginčijant operacijos nušvietimo ir artimųjų informavimo trūkumų, labiausiai nuo pat pradžių erzino šios nelemtos istorijos politinė dalis.
Kodėl ministras nevažiavo į įvykio vietą? Kodėl asmeniškai nedalyvavo ir nevadovavo? Kodėl jis nepakankamai ašarojo prieš kameras ir nesifilmavo apkabindamas žuvusiųjų gimines? Tokie ir panašūs dalykai liejosi srautu iš politinių oponentų lūpų. Ir baigėsi viskas, žinoma, interpeliacija, komisija, apsilojimu Seime ir balsavimu, kurio rezultatai buvo aiškūs dar prieš pradedant.
Klausantis konservatorės Rasos Juknevičienės atrodė akivaizdu, kad ji, jei tik tebebūtų savo nuolatinio konkurento vietoje, būtų nukakusi į įvykio vietą (kurią dar reikėjo rasti), nėrus į dugną undinėle ir ištraukusi abu nelaimėlius. Pagiedotų dar Jūratės dainą ir abu atgiję kastyčiai keliautų namučio – šventinės vakarienės.
Turėjo asmeniškai vadovauti? Gal, bet ir tai kažin. Turiu rimtų abejonių. Žinoma, kad štabo žiurkei – kokiam lampasiniam generolui su dvigubu pagurkliu – atvykus į fronto realijas ir asmeniškai perėmus vadovavimą – lauk bėdos. Tą daug kartų patvirtino karybos istorija, tame tarpe ir naujausia – iš Ukrainos.
Pagaliau, pagal tokią logiką, vidaus reikalų ministras Saulius Skvernelis beveik kasdien turėtų „imtis politinės lyderystės“ ir vadovauti kelių nelaimių aukų gelbėjime bei apraudojime. Kuo viešiau – tuo geriau.
Rimantė Šalaševičiūtė turėtų nevengti politinės lyderystės kiekvieną kartą, kai persodinami svarbūs organai – juk operacinėje jos asmeninis buvimas įkvėptų nevėkšlas chirurgus. Svarbu, kad jie, ministrės akivaizdoje, prieš operuodami pakartotų Hipokrato priesaiką ir parodytų, jog įrankiai tikrai sterilūs. Ir kuo daugiau viešumo, ašarų, gėlių bei kalbų – tuo geriau. Tegyvuoja populizmas ir politinis šokis ant kapų!
Šiokį tokį pavyzdį jau yra parodęs socialdemokratas Gediminas Kirkilas, kuris, būdamas premjeru, asmeniškai vyko nusifilmuoti prie degančių durpynų. Tada jį ir jo vyriausybę išskirtinai mylėjęs nacionalinis transliuotojas, skyrė berods 12 minučių „Panoramos“ laiko šiam šou ir durpynai, žinoma, užgeso. Galite manyti, kad liepsna atsitraukė dėl G.Kirkilo vizito – turite tokią teisę. O aš manau kitaip.
Aš jau girdžiu pasipiktinusiųjų prieštaravimus – esą argi aš nenorėčiau pagalbos, jei taip nutiktų mano artimiesiems? Pagalbos norėčiau. Realios. O štai ko man tikrai neprireiktų, tai viešo ir demonstratyvaus ministro palaikymo už rankos ir paašarojimo. Tokio „nuoširdaus“, kad įtikintų net R. Juknevičienę.
Na bet gerai – tebūnie aš esu baisus cinikas ir ministras tikrai turėjo būti šimtą kartą jautresnis bei viešai daugiau tai rodyti. Turėjo, bet neparodė. Ir kas? Kokią prasmę, net ir tokiu atveju, turėjo interpeliacijos cirkas, kai visi puikiai suprato, jog ji žlugs? Valdančiosios daugumos persvara ir nuotaikos – visiškai aiškiai žinomi. Pasipiktinusi tauta nesuplūdo į Nepriklausomybės aikštę ir nepareikalavo ministro mėsos bei kraujo. Taigi – jokių prielaidų sėkmei. Bet ne – vis tiek reikia rinkti parašus, kurti komisiją, organizuoti apsiriejimą ir dar pasiginčyti – ar geriau pralošti viešai ar slaptai balsuojant.
Tai ne tik kad populizmas, bet dar ir populizmas netalentingai vykdomas – ne laiku. Iki rinkimų dar toloka, o parlamentas ceitnote (kadangi visus metus miegojo) daugybę įstatymų priiminėja ypatingos skubos tvarka (galima numanyti, kaip puikiai įsigilinęs – už ką balsuoja) , nes nenori pavėluoti išeiti atostogų. Tačiau tokiai štai veiklai laiko atsiranda.
Turbūt vienintelis rimtesnis klausimas – kodėl taip blaškomasi laivo iškėlimo-neiškėlimo tema – tebuvo vos vos pajudintas šio menkaprasmio šou metu.
Tai jau gimdo teorijas apie slaptą Rusijos naikintuvų pėdsaką ir kitas baisias paslaptis, kurias valdžia esą nori klastingai nuslėpti. Galiu tik įsivaizduoti, kaip šita miela šoumenų kompanija pramogautų, jei, neduok Dieve, ištiktų tokio masto katastrofa, kaip su keltu „Estonia“.
