R.Vanagaitė kartu su seserimi patikėjo tėvų priežiūrą slaugos namams.
Pirmoji rašinio dalis – apie tyliąją eutanaziją. Antrąją dalį, apie sunkų motinos sprendimą skaitykite čia.
Slaugė tėvą ir motiną
„Mudviem su seserimi teko slaugyti ir tėvą, ir motiną. Tuomet, kai tai tenka daryti vienam žmogui, slauga tampa nepakeliama našta. Nelieka jokio poilsio nei smegenims, nei kūnui.
Miegą tenka pamiršti. Tai išsekina slaugantį žmogų ir jis pats ilgainiui palūžta. Galbūt pusę metų dar įmanoma ištverti, bet po to prasideda emociniai ir fiziniai pokyčiai, nes žmogus gali pakelti tiek, kiek gali, ir ne daugiau.
Slaugantįjį, kuriam vienam tenka rūpintis ypač sunkiu ligoniu, apima neviltis. Jei kas nors ir išleidžia jį keletui valandų iš namų, tai niekuo negelbėja“, – kalbėjo R.Vanagaitė.
Ji įsitikinusi, kad slaugantysis turi galvoti ir apie save – savo gyvenimą ir savo gyvybę. Antraip žūva ne vienas žmogus, o iš karto du. Ką jau kalbėti apie tai, kad, rūpindamasis sunkiu ligoniu, dažnas slaugytojas dar velka ir asmeninių darbų naštą.
„Mūsų tėvai sirgo ir geso kartu. Pasidalinome: sesuo slaugė mamą, o aš – tėtį.
Bet abi ilgainiui nebepakėlėme naštos ir patikėjome tėvų slaugą skirtingiems slaugos namams.
Nepasmerkėme viena kitos. Nutarėme, kad medicinos pagalba bus geresnė slaugos ligoninėje, o ir pačios atsigausime.
Žmonės bijo slaugos namų. Bet ten, kur dirba medikai, sergančiajam geriau. Jis geriau prižiūrimas. Niekas neatims iš artimųjų jų noro aukotis, bet reikia įvertinti ir tai, kur sunkus ligonis gali gauti geresnę medikų pagalbą“, – svarstė R.Vanagaitė.
Jos nuomone, mirtis slaugos ligoninėje žmogų ištinka ne taip greitai kaip namuose.
„Juk medikai jį stebi kiaurą parą, slaugytojos keičiasi, konsultuoja medikai.
Nebe tie laikai, kad būtų galima teigti, jog ligoninės numarina žmogų. Žinoma, yra privačių slaugos namų, kur nežinia, kas vyksta, bet valdiškose slaugos ligoninėse pakanka tvarkos“, – svarstė pašnekovė.
Specialus maistas dar nekompensuojamas
Lina Bušinskaitė
Valstybinės ligonių kasos atstovė
„Ligoninėse gydomiems pacientams reikiamų vaistų, o jei būtina, ir dirbtinį maitinimą paskiria gydytojai. Visa tai yra įskaičiuota į bendrą vidutinės trukmės gydymo kainą, kurią ligonių kasos padengia iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) biudžeto.
Sergančio žmogaus maitinimas yra viena svarbiausių gydymo grandžių. Tačiau iš PSDF biudžeto ne visuomet yra galimybių patenkinti visų sergančių žmonių poreikius ir kompensuoti visas pageidaujamas paslaugas.
Tad ir specialiosios paskirties maistas, kurio reikia namuose slaugomiems ligoniams dirbtinai maitinti, neįtrauktas į kompensuojamųjų vaistų ir medicinos priemonių sąrašą. Jis vis dar nėra kompensuojamas.
O kvėpavimo aparatą sunkus ligonis gali gauti, tik reikia palaukti eilėje, nes jų neužtenka.“
