Negana to, ta baimė yra organizuota ir palaikoma kaip tam tikro rinkos režimo dalis.
Baimė dėl ekonomikos augimo, sulėtėjimo ar krizės, nusikalstamumo augimo, nesaugumo miestuose žengia koja kojon su ekologinės katastrofos nuojautomis, ekologinės apokalipsės siužetais ir tuo, ką prancūzų filosofas ir rašytojas P.Bruckneras nusakė kaip apokalipsės kultą.
Prie to puikiai prisiderina populiarioji kultūra. Holivudiniai filmai apie branduolinius karus ir tarpplanetines kovas gerai dera su žiniomis apie potvynius, cunamius, žemės drebėjimus ir smagiais apokaliptiniais skaitiniais žiniasklaidoje apie tai, kas, ką ir per kiek laiko gali sunaikinti šiame pasaulyje.
Gąsdinimas ir baimė anaiptol nėra kas nors asmeniška – tai tiesiog verslas. Arba politika. Arba ir viena, ir kita.
O baimė anaiptol nėra nekaltas ir mielas dalykas. Ne tik todėl, kad ji veda į masinę isteriją arba geriausiu atveju apatiją ir fatalizmą, taip paralyžiuodama gyvenimą ir veiksmą.
Bėda ta, kad ji atveria pavojingus ir itin destruktyvius dalykus mumyse. Ne tik todėl, kad kartais narsa kyla iš baimės, bet ir todėl, jog susiduriame su tuo, ko niekada savyje neįtarėme esant.
Sociologai yra ištyrę, kad žmonos, skridusios kartu su savo vyrais ir lėktuvo užgrobimo metu pamačiusios iš baimės šliaužiojančius sutuoktinius, po to daugeliu atvejų (daugiau nei pusė) negalėdavo su jais gyventi ir išsiskirdavo. Jos nežinojo ir net neįtarė, kad šitie žmonės, tarsi jų gerai pažinoti, gali tapti tokie siaubingai neatpažįstami.
Tad mes gyvename baimės industrijos epochoje – baimė yra palaikoma jau vien todėl, kad ji tapo paklausia žiniasklaidos ir politikos preke.
Savo privatumo viešinimas ir baimė šiandien tapo brangiausiomis prekėmis ir sykiu greičiausiu keliu į sėkmę.
Populizmas Vakarų Europoje yra ne kas kita kaip privačios baimės (imigrantų, musulmonų, karo pabėgėlių) pavertimas viešuoju rūpesčiu ar net koordinuotos politikos pažadu. Tuo užsiima tiek priešų ieškantys antidemokratiniai ir diktatūriniai režimai, tiek demokratinių valstybių politinės klasės dalis. Baimė sutelkia net tuos, kurių niekas normaliomis sąlygomis nesusodintų prie vieno stalo ir kurių niekas nesieja, išskyrus sufabrikuotą priešą.
Drąsos ir orumo vertę ugdant pilietį puikiai suprato Florencijos humanistai C.Salutati ir N.Machiavelli. Jie suprato, kad baimė gali vesti į baisią savigriovą. Pakanka prisiminti maro epidemijas Europoje 1321 ir 1347 metais, po kurių buvo itin žiauriai dorojamasi su žydais, raganomis, eretikais ir kitais „blogio įrankiais“.
Žinoma, baimė yra ne išgalvotas, o realus dalykas. Jis labai žmogiškas ir suprantamas. Mūsų patiriamą, bet suvaldomą ir įveikiamą baimę reikia skirti nuo bailumo – šio pavojingo ir baisaus bruožo, atvedančio žmones į draugų, kolegų, mylimųjų, šeimos narių ir tėvynės išdavystę.
Ne veltui bailumu bjaurėjosi didysis rusų rašytojas M.Bulgakovas, savo nemariame romane „Meistras ir Margarita“ atvėręs Pontijaus Piloto išdavystės mechanizmą – baimę netekti savo saugumo, prestižo, vardo, galios.
Kaip atskirti panikos ir baimės sėjimą nuo blaivaus žvilgsnio į V.Putino Rusiją ir jos keliamų grėsmių mums ir kitoms kaimyninėms ES valstybėms?
Tai nesudėtinga. Saviapgaulė ir V.Putino laikymas normaliu reiškiniu tikrai mums nepadėtų. Reikia stiprinti krašto gynybą – ir ne tik karinę, bet ir informacinę, intelektualinę. Gera ir profesionali žurnalistika ateityje Lietuvą saugos ne mažiau nei Vakarų karinė galia. Neperdedu.
Esu įsitikinęs, jog už atvirą karinę invaziją (kuri JAV ir NATO dėka jau tampa net teoriškai sunkiai įmanoma) mums labiau gresia politikų papirkinėjimas, korupcija žiniasklaidoje ir versle, o ypač – nacionalizmas ir tapimas apversta mažąja Rusija su visa jos neapykanta LGBT žmonėms ir etninėms mažumoms. Sykiu ir su visa nuožmia pagieža Europos Sąjungai.
Vengrijos scenarijus ir Lietuvos orbanizacija ir yra tai, ko aš labiausiai bijau.
