Pusę dešimt į troleibuso Everestą oriai kopia pirmoji: vilnos apsiaustas, švarus, kandžių nesuėstas. Grakšti: pėda mažutė ir kyla lengvai, tik dešiniosios kauliukas kiek krūpčioja pro dabitiškos odos batą. Net amžiaus neįspėtum, bet rankomis nerta skara ant pečių yra išdavikė: jauna buvo 1955 -aisiais.
Antroji pečiuitesnė, labiau primintų valstietę, bet ir ši nusimezgė skrybėlaitę virbalais, o kad kraštai riestųsi, tarp kietai sumegztų akių įtutino nesmulkią vielą. Ori, plačiablauzdė, skrybėlėta: mandagiai linkt kitoms Elžbietoms Karalienėms. Visos kvepia ne senatve, o švara. Rankinės senos, bet išpuoselėtos. Pirštinės dailių raštų.
Trečioji kiek pavėlavo: troleibusas norėtų važiuoti, bet aukštoji Dama, liesa it pagaikštis, oriai ir lėtai artėja. Troleibusas sulaiko kvapą: ar išdrįs vairuotojas truktelti priekin? Ne, jis irgi nekvėpuoja: Dama Pagaikštė it senoviniame filme, kuris nemokėjo greitai judėti, tiesia ranką.
Tamsiai mėlyna pirštinė su atlaso apvadėliu kiek atidengia liesą jos riešą.
Atlasu paglostyta troleibuso rankena netikėtai suvokia, kas yra elegancija, kai trečioji Antakalnio Dama irgi įveikia sunkią, ilgą ir sudėtingą trijų troleibuso laiptelių viršukalnę.
Didingai linkt.
Niekas nekruta, nekosčioja, nekvėpuoja: kur tu pamatysi šitą stebuklą – orų, lėtą, bežodį Neskubrumą? Mąslų, be jokių nereikalingų judesių ir žodžių.
Ir viena kitą palaikydamos mano skrybėlėtos Mišių babytės iškopia oriai kaip įkopusios iš troleibuso Petro ir Povilo bažnyčios stotelėje.
Šitiek tobulos tylos sunku atlaikyti: žmonės suklega, sučerškia, atsikrenkščia – net ima kvėpuoti. Bet kaklai atgręžti: galinis langas dar rodo senųjų Antakalnio Damų eiseną.
