Nepaisant nesėkmių ir patirtų nuostolių, kauniečių verslumo nepavyko
sunaikinti, jie ieško nišų, kurių kitų šalies regionų gyventojai tiesiog
nepastebėjo arba nesiryžo užimti.
Viena tokių – prekyba senienomis. Naudoti drabužiai į šį sąrašą
neįtraukti, mat jais prekiaujama ne tik visuose šalies miestuose,
bet ir nedideliuose kaimuose. Svarbu, kad būtų parduotuvė, kurioje
neišvengiamai apsilanko vietos bendruomenės nariai, ar net laisva
pieva, kurioje galima išdėlioti daiktus.
Kauniečius labiau vilioja brangūs ir paklausūs daiktai. Net ir naudoti
jie savo kokybe gerokai pranoksta daugelyje prekybos centrų siūlomą
šlamštą iš Kinijos.
Maždaug tuo metu, kai žlugo kauniečių finansiniu guru mėginęs tapti
bankas, užgimė naudotų automobilių turgus.
Jame parduodamos senienos ne visada džiugino pirkėjus, apmulkinti
vairuotojai trankėsi prakeiksmais, tačiau turgus išliko. Dar daugiau –
Kauno automobilių turgus vadinamas didžiausiu Rytų Europoje. Galbūt net
visoje Europoje, nes Vakarų šalyse naudotos transporto priemonės
pardavinėjamos kiek kitaip.
Kaune automobilių dairosi ne tik visos Lietuvos, bet ir aplinkinių šalių
gyventojai, dar visai neseniai karaliavo atvykėliai iš Azijos šalių.
Galima tik džiaugtis, kad jie padėjo atsikratyti aplinką teršiančiomis
senienomis, o prekeiviams pavyko neblogai uždirbti.
Kita unikali senienų prekyvietė Kaune – Aleksoto turgus, kurį galima
pavadinti padidinta prieš du dešimtmečius veikusio kiosko kopija.
Savaitgaliais šioje vietoje galima įsigyti visko, kas tik parduodama –
nuo maisto produktų, gyvūnų, automobilių detalių ir įrankių iki baldų,
įvairių buities rakandų.
Tarp jų turbūt įsimaišo ir užsienyje nugvelbtų daiktų. Gal policijos
pareigūnams vertėtų dažniau apsilankyti šioje vietoje ir išsiaiškinti,
kaip dviratis, vejapjovė ar grąžtas atsidūrė ant prekystalio ir kodėl
jie tokie pigūs.
Vis dėlto bene reikšmingiausią vietą Aleksoto turguje savaitgaliais
užima iš Vokietijos, Danijos, Olandijos ir kitų Europos šalių atgabenti
sendaikčiai – indai, paveikslai, namų puošybos detalės ir net
nebaigusios sudegti šermenų žvakės.
Vertingi dirbiniai iš Aleksoto keliauja į prašmatnius antikvariatus,
tačiau juose siūlomi už dvigubai ar net trigubai didesnę kainą.
Koks tolesnis senienų kelias? Galbūt jos grįžta į tų pačių vakariečių
namus? Susukti tokį verslo planą turbūt geba tik kauniečiai.
Galima spėti, kad šis verslas išties neblogai sekasi, nes jau kelerius
metus prekybos miestelyje „Urmas“ rengiami senturgiai „Laiko ratu“,
kuriuos gerai žino prekeiviai iš Latvijos, Baltarusijos, Estijos.
Ten pat nuolat vyksta „Bagažinių turgus“, kuriame prekystaliu tampa
automobilio salonas. Nereikia jokio pasiruošimo ar investicijų, tačiau
galima šiek tiek papildyti piniginę nereikalingų daiktų sąskaitą.
„Bagažinių turgus“ taip išpopuliarėjo, kad nuspręsta jį rengti ir
Vilijampolės turguje. Kauniečiai nebuvo tokio prekybos stiliaus
pradininkai, tačiau labai aktyviai įsitraukė į šį judėjimą.
Nereikėtų užmiršti sekmadieniais vykstančių blusturgių „Ryšių kiemelyje
837“ – pačioje Kauno senamiesčio širdyje. Jie tampa tikra švente ir
pramoga visai šeimai.
Gal kauniečiai tikrai mokosi gyventi iš senienų?
„Laikinoji sostinė“
