Šią kandidatūrą slapta balsuodami palaikė tik 46 Seimo nariai, 50 buvo prieš, o dar 19 susilaikė. Dauguma balsavusių prieš ir susilaikiusių – iš valdančiųjų partijų, bet buvo ir opozicijos atstovų.
Pagrindinės priežastys, kodėl politikai balsavo prieš N.Meilutį, tos pačios, dėl kurių jie būtų atmetę ir, tarkime, kokį nors M.Gerutį.
Pirma – įsitikinimas, kad šis kandidatas, kaip ir jo pirmtakas D.Valys, bus klusnus prezidentės tarnas, antra – Prezidentūra tiesiog atsainiai numetė šią kandidatūrą Seimui, dar kartą akivaizdžiai parodydama savo požiūrį į parlamentą.
Valdantieji kartu pasinaudojo puikia proga atkeršyti D.Grybauskaitei už tai, kaip ji varinėjo kandidatus į ministrus. Naujausias atvejis – švietimo ir mokslo ministro skyrimo istorija, virtusi absurdiškomis gūžynėmis.
Gavusi antausį šalies vadovė išrėžė, kad dabar neribotą laiką prokuratūrai vadovaus laikinasis vadovas, dabartinis generalinio prokuroro pavaduotojas D.Raulušaitis.
Kaip toliau gali klostytis padėtis? Galimi scenarijai – net keli.
Pirmasis. Prezidentė vis dėlto ne tik tūptelės į Seimo pusę, bet ir pasistengs kuo įtikinamiau parodyti, kad jos požiūris į parlamentą keičiasi į pagarbesnę pusę.
Taigi atradusi naują kandidatą į generalinius prokurorus šalies vadovė konsultuosis būtent su Seimu, o ne mėgins ką nors apdumti tokiais pigiais triukais kaip nepavykęs mėginimas pavaizduoti, kad N.Meilutį jai esą pasiūlė prokurorų profesinė sąjunga.
Žinant prezidentės būdą, šis scenarijus neatrodo itin įtikinamas.
Antrasis. D.Grybauskaitė rudenį vėl teiks naują kandidatą – tokį pat ir iš esmės tokiu pat stiliumi. Kad rezultatas greičiausiai būtų toks, nuspėti nesunku.
Trečiasis. Prezidentė paliks viską taip, kaip yra, iki šio Seimo kadencijos pabaigos ir naują Generalinės prokuratūros vadovą mėgins skirti su naujo Seimo, kurio daugumą jau gali sudaryti dešiniosios jėgos, pritarimu.
Pačios D.Grybauskaitės pareiškimai ir tonas leidžia spėti, kad toks scenarijus neatmestinas. Išties ją galima suprasti – tiesiogiai vadovauti prokuratūrai tokia padėtis netrukdys.
Kita vertus, kaip surasti tą naują pilypą iš kanapių.
Iš kur atsiras tas drąsuolis arba beatodairiškas savimyla, arba „abu viename“, kuris ryšis lipti į tą balą, kurioje jau buvo išvoliotas N.Meilutis?
Ketvirtasis scenarijus (jis išsirutulioja iš trečiojo). Seimas, pasipiktinęs piktybišku prezidentės neveiklumu, pakeis įstatymus, atimdamas iš šalies vadovės teisę dalyvauti generalinio prokuroro skyrimo procedūroje.
Bet kad būtų įgyvendintas šis scenarijus, reikėtų išskirtinio valdančiųjų susitelkimo. Juk D.Grybauskaitė neabejotinai tokį įstatymą vetuotų, taigi reikėtų tą veto atmesti, po to lauktų batalijos Konstituciniame teisme ir kituose frontuose.
Vadinasi, realiausia tikėtis, kad viskas liks kaip buvę: Seimas, valdantieji ir Prezidentūra bus apsiskaldę antausiais, o prokuratūra – be galvos.
Padėtis, nors ir absurdiška, tikrai nenaudinga politinių intrigų ir taip nustekentai prokuratūrai. Bet galima guostis tuo, kad tai demokratinės sistemos išdava: Seimas išdrįso pasipriešinti pernelyg įsijautusiai prezidentei, ji supyko ir užsispyrė.
Neatmestina, kad tokia kaktomuša gali pasikartoti ir skiriant kai kurių kitų institucijų vadovus, pavyzdžiui, Apeliacinio teismo pirmininką.
Įdomu, ar toje kaktomušoje vienas svarbiausių D.Grybauskaitės sąjungininkų ir patarėjų V.Landsbergis įžvelgtų valstybės išdavystę Rusijos grėsmės akivaizdoje?
Juk po balsavimo dėl N.Meilučio dešiniųjų patriarchas paskelbė ne tik tai, jog balsavusieji prieš šią kandidatūrą saugojo savo kailį ir vogto turto prikimštas kišenes nuo naujo ryžtingo vadovo.
Suprask, tos pačios prezidentės statytinis D.Valys buvo jiems kaip tik.
Tradiciškai pamokslaudamas V.Landsbergis priminė, kad Lietuva turėtų būti kaip niekada vieninga Rusijos grėsmės akivaizdoje, o ši valdančioji dauguma tam visaip priešinasi – greičiausiai sąmoningai.
Beje, šį dešiniųjų seniai nuzulintą propagandinį ginklą visais gyvenimo atvejais ima pamėgti net jų aršiausi politiniai priešai.
Šią savaitę buvo surengta interpeliacija socialdemokratų krašto apsaugos ministrui J.Olekui, kurį konservatoriai ir liberalai apkaltino tiktai pasyviai stebėjus prieš mėnesį Baltijos jūroje nukritusio ir dingusio lėktuvo su dviem pilotais tragediją.
Kairieji gynė vieną savo lyderių argumentais, jog ministras nėra pagalbos numeris 112, o kartu puolė opoziciją, kad ji nori pakenkti Lietuvos pajėgumui apsiginti Rusijos antpuolio atveju.
Opozicija tokiais išvedžiojimais pagrįstai piktinosi.
Interpeliacija greičiausiai bus nevaisinga. Ji galėjo baigtis jau ketvirtadienį, kai specialioji komisija pritarė ministro atsakymams į interpeliacijos klausimus ir paliudijo, kad valdantieji rems J.Oleką.
Tačiau dešinieji pasinaudojo teise nukelti galutinį balsavimą kitai savaitei ir taip išpešė dar daugiau laiko pakritikuoti ne tik ministrą, bet ir visą valdančiąją koaliciją.
Būtų keista, jei opozicija elgtųsi kitaip ir nustotų grumtis su valdžia, nors tos grumtynės ir bus pralaimėtos.
Apžvalgininkas
