Bet senaties terminas ima ir paleidžia nuo virvės.
Pirmąjį savarankišką butą įgijau būdama šešiolikos, kai baigiau vidurinę Kaune ir veržte veržiausi į Vilnių, kur niekas nematys. Tai buvo siauras kambarys privačiame name Bebrų gatvėje Žvėryne, jį nuomojo operatoriaus Vytauto Damaševičiaus motina ir TV režisierės Danutės Keturakytės anyta. Kitame name gyveno kompozitorius Juozas Širvinskas, bet tąsyk nebuvau svetimų gyvenimų konspektuotoja: vos susidorojau su savuoju, spurdančiu.
Namo šeimininkė buvo aukšta, liesa, kiek palinkusi ir augino ridikėlius turgui. Laistydavo mišiniu iš medinio tualeto. Tąsyk sužinojau, kad ridikėlių iš turgaus nenoriu. Iki šiol nevalgau.
Senoji Damaševičienė labai mėgo mano tėvą, kuris aplankydavo kartą per mėnesį važiuodamas į Vilnių tarnybiniais reikalais – buvo gražus, kalbėjo griausmingai, atveždavo dovanų ir pavaišindavo šeimininkę.
„Jūs jau žiūrėkit, kad ji bernų čia nesivedžiotų!“ – sakydavo sėsdamas į tarnybinę „Volgą“.
Tai Damaševičienė ir žiūrėdavo: sugalvodavo reikalų mažame sandėliuke palėpėje, į kurį reikdavo lįsti per mano urvelį, o sykį linguojančiomis kopėčiomis užsilipo ant neaptverto priebučio stogo ir kište įkišo galvą per langą tiesiai į mano kambarį. Bernų mano kambaryje nebuvo – tik netvarka kaip po karo. Baisiai susierzinau, kad šeimininkė atėmė iš manęs teisę gyventi apsivertus iki ausų.
Kartais, kai lydavo lietus, tingėdavau per daržą klampoti į tualetą ir sisiodavau į kibirą. Sykį tą kibirą užmiršau visam savaitgaliui, kai netikėtai išvažiavau į Kauną. Lyg tyčia atvažiavo klasės draugė, mudvi prasilenkėme ir ji buvo priversta smarkiai pakeisti apie mane nuomonę, kai pernakvojo myžalais atsiduodančiame kambaryje.
Mano tėvo pareigos reikalavo vežioti sočius lagaminus, prikimštus dešrų ir kitokių nestudentiškų gėrybių į Maskvą statybinių medžiagų paskyroms gauti. Mudu ta proga linksmindavomės: jis atidarydavo kiekvieną lagaminą ir sakydavo: „Rinkis“.
Kartais pasirinkdavau dešrą, o kartais – medžiagą paltui iš „Kauno audinių“ fabriko: iki šiol turiu vieną puikų paltą, kuris nesusidėvėjo per keturiasdešimt metų. Ir jo kailinė apykaklė,švelni, tebėra gerokai naujesnė už mane pačią.
Per langelį matėsi daržas, takelis į tualetą ir ridikėlių lysvės.
Kiti nuomininkai laikė mane turtuole, nes mano tėvo batai buvo jugoslaviški, kostiumas suomiškas, o jis pats – plačių mostų.
Tik jie nenumanė, kad tėvas nesirūpino manimi kokius šešiolika metų, o paskui atsiminė: aš buvau tik egzotiška įvairenybė jo kunkuliuojančiame gyvenime.
Viena nuomininkų šeima (žmona dirbo „Vaikų pasaulyje“) kiekvieną mėnesį tempdavo man siūlyti naktinius marškinius ar kitą deficitą, kol sužinojau, kodėl buvo tokie geri: tikėjosi, kad aš paprašysiu savo tėvo, jog pardavėjos vyrą įdarbintų Kaune ir duotų butą.
Man buvo gėda: negalėjau jiems prisipažinti, kad aš nieko negaliu paprašyti savo tėvo – jis duoda tik tai, ką pats nori. O prašymų negirdi.
Aš niekada jo neprašiau nieko.
Tame išnuomotame kambarėlyje su nuosavu šaldytuvu buvau labai vieniša: mokėjau tik stebėti žmones, o su jais draugauti – ne. Trukdė drovis ir supratimas, jog jie keisti vienaip, o aš – visai kitaip.
Bebrų gatvė buvo tikras kaimas: iki troleibuso brisdavome per žvyre išmaltas balas. Mėgau botus, kerzinius batus ir kitokį bjaurų apavą, todėl plumpinti iki troleibuso būdavo grynas malonumas. Sykį su drauge Vilija nusikirpome senus paltus, apsiuvome sintetiniu kailiu ir šiurpinome Filologijos fakulteto kiemą baisia apranga.
Dar išgyvenome periodą nusprendę į literatūros teoriją dėsčiusios Liudvikos Lisenkaitės, kuratorės, paskaitas vaikščioti vilkėdamos sportinio treningo viršutinę dalį. Apatinė galėjo būti kokia tik nori – net šilkinis rauktas sijonas.
Nesuprantu, iš kur turėjau drąsos Gedimino prospektu vaikščioti kaip baidyklė.
Baisiai bijojau užkalbinti poetą Antaną Jonyną (neatsimenu, ar tuo metu jis jau buvo A.A.Jonynas). Bet užtat man buvo spjaut, kad visas Filologijos fakultetas pritupia išvydęs mano ir Vilijos Tamašauskaitės parėdus, baisesnius, nei Rožytės.
Pirmajame namo aukšte gyveno peroksidu dažytos dvynės, 25-erių metų beviltiškos senmergės. Kartais persilenkdavau iš savo lango, pakibdavau ant rankų ir spoksodavau, ką jų kambaryje daro du broliai, ne dvyniai, – iš pažiūros beveik normalūs.
Kaip galima sugalvoti lankyti peroksidines dvynes juodai dažytais antakiais? Ir dar dviese. Nesuvokiu iki šiol. Kad ir kaip keista, jos už tų brolių ištekėjo. Vėliau paaiškėjo, kad jie buvo labai šykštūs – dvynės guodėsi Damaševičienei. Sutiktos gatvėje neatrodė tokios baisios, nes, matyt, neturėjo už ką nusipirkti peroksido ir plaukai tapo apynormalės spalvos.
Sykį mes visi tapome įtariamaisiais. Nuo Damaševičienės stalo virtuvėje dingo sutrinta piniginytė su trim rubliais šešiasdešimt dviejomis kapeikomis už parduotus ridikėlius. Damaševičienė pasiėmė pagaikštį ir nuėjo maišyti tualeto. Ir ką jūs pasakysit? – rado.
Smarve atsiduodančią piniginytę ji švariai išplovė ir pakabino ant virvės džiūti. Tada išvilko iš kambario naują gyventoją – liesą kuklutį vaikiną ir ėmė kaltinti vagyste.
Kažkodėl aiškiai žinojau, jog tų trijų rublių jis neėmė. Gal tie pinigai kur patys išbyrėjo, nes piniginytė buvo su metaliniu spaustuku, o šis lyg tyčia išsižiojo. Ir tada Vilija, kuri jau buvo persikėlusi pas mane gyventi, pareiškė, kad išeiname ir mes.
Tiesą pasakius, niekur eiti nenorėjau: bijojau, kad mano tėvas manęs nelankys, jei iš čia išsikraustysiu. Taip vėliau ir nutiko, bet tai – jau kita istorija.
Kartais, ypač kai lyja, slapta traukiu pasivaikščioti į Bebrų gatvę Žvėryne ir baisiai sielojuosi, kad nėra jokios gilios balos nei žvyro.
Ir vis atsimenu, kaip Damaševičienė pasakojo, jog jos Vytukas Damaševičius, per ilgą gyvenimą kartu su operatoriumi Juozu Matoniu prikūręs visokių filmų, ir kitas, vyresnis sūnus, pėsčiomis eidavo į mokyklą prie stoties.
Ir aš jiems dar ilgai pavydėjau to kelio – iš Žvėryno iki stoties žvyrkeliu. Ir sau pavydžiu, kad ten gyvenau, labai.
Nes neįmanoma dar sykį pabraidyti po savo jaunystės žvyrkelį. Net Vilniuje.
