Bažnyčioje trečiadienio naktį apsilankęs „Sostinės“ žurnalistas įsitikino, kad čia užsuka ir benamiai, ir girtuokliai, kuriems tramdyti reikia apsaugos.
Bet Dievo Gailestingumo bažnyčios dvasininkai įsitikinę darą gerą darbą, nes kur daugiau naktį eis žmogus sunkią gyvenimo minutę, kai kitų maldos namų durys užvertos?
Svarbu ir vidinis grožis
E.Penikui pačiam kilo keistas noras nusifotografuoti Šv.Onos bažnyčioje prie altoriaus.
„Neplanuojant būtų sunku ką nors įgyvendinti. Net treniruotes sporto salėje ir po jos planuoju. Tai įpareigoja ir padeda pasiekti tikslų“, – aiškino vilnietis, šią savaitę vien su trumpikėmis pasivaikščiojęs ir po Gedimino prospektą. Vilniečio pagalbininkai filmavo praeivių reakciją.
Pasklidus E.Peniko nuotraukoms jis aiškino vykdęs socialinį eksperimentą, bet plačiau apie jį nepaaiškino.
E.Penikas labiausiai džiaugėsi tuo, kad jį palaiko artimieji ir draugai. „Manau, dėl to, kad plačiau žino apie prasmę, kodėl atėjau į bažnyčią ir fotografavausi bei filmavausi“, – išliko paslaptingas jaunuolis.
Anot jo, Lietuvoje vyrauja stereotipas, kad jeigu raumenų yra, smegenų nereikia.
„Mano manymu, žmogus gražus tada, kai jis yra subalansuotas. Kai gražus ir jo vidus, ir išorė. Juk turbūt niekas nenorėtų važinėti išpuoselėto salono, bet iš išorės sukirmijusiu, aplamdytu, purvinu mersu“, – svarstė jaunuolis.
Žmogus – ne vien kūnas
Vilniaus arkivyskupijos kurijos atstovės Živilės Šeporaitytės žodžiais, žmogus bažnyčioje nebūtinai turi melstis, bet savo apranga ir poelgiais privalėtų gerbti kitus.
Tikintiesiems maldos namai yra šventa vieta, jie labai svarbūs, brangūs, tad tų dalykų ignoravimas gali būti suprastas kaip pasityčiojimas. Arkivyskupijos kurijos atstovė fotosesiją bažnyčioje surengusiam jaunuoliui palinkėjo nesustoti ties išore, gėrėjimusi savimi.
Krikščionybė gerbia žmogaus kūną, bet pabrėžia, kad žmogus yra daugiau negu kūnas. O bažnyčioje provokuojantys, dėmesį atkreipiantys drabužiai nedera.
Ant suolo knarkė benamis
Trečiadienį jau po vidurnakčio „Sostinės“ žurnalistui pravėrus Dievo Gailestingumo šventovės Dominikonų gatvėje duris, tvoksteli valerijonų lašų kvapas. Prisėdęs ant suolo nejučiomis imi dairytis – kas taip garsiai knarkia?
Tamsiausiame bažnyčios kampe užsikniaubęs ant suolo miega vyras. Išvaizda neleidžia abejoti – ne poterių kalbėti jis čia užsuko ir netyčia užsnūdo.
Knarkimas vis garsėjo, prie altoriaus sėdinčios moterys dažniau ėmė dirsčioti į tamsųjį kampą. Po pusvalandžio jis nutilo.
Pasikuitęs vyras susiraitė ant suolo. Ir vėl pasigirdo palaimingas knarkimas.
Neilgam. Iš zakristijos išėjęs sargas skubiu žingsniu žengė link benamio. „Išeik“, – mostu parodė į duris. Baltais sportbačiais avinčio benamio ilgai raginti neteko. Daugiau jis tą naktį nepasirodė.
Lauke buvo nelabai šalta, turbūt susirado suolą gatvėje.
Apžiūrėjo vogtą laikrodį
Apie pirmą valandą nakties pasirodė vyras su prekybos centro maišeliu rankoje. Pašiurenęs jį ištraukė laikrodį ir ėmė įdėmiai jį apžiūrinėti.
Pagrandęs nagu, nupūtęs nešvarumus laikrodį jis vėl įsidėjo į maišelį. Ar tvarkingas vilnietis eina tokį vėlyvą metą į bažnyčią, kad apžiūrėtų savo laikrodį? Mažai tikėtina.
Peršasi mintis, kad laikrodis svetimas.
Užėjo apžiūrėti laimikio ten, kur šviesu ir nėra policininkų. Kartu ir apšilo. Gal dar ir atleisti nuodėmę paprašė.
Kurį laiką tylu, bažnyčioje liko tik dvi moterys. Iš gatvės ataidi klubinėtojų klyksmai, automobilių triukšmas. Keliaudami iš baro į barą bažnyčios duris atvėrė turistai.
Supratę, kad tai ne ta vieta, kurios ieškojo, apsisuko ir tyliai uždarė duris.
Prieš trečią nakties bažnyčioje pasirodė mergina, iš pažiūros studentė. Suklupo ant kelių, po to žengė kelis žingsnius, grįžo prie durų.
Neužsibuvo bažnyčioje – turbūt grįždama iš audringo vakarėlio šventovę prisiminė.
Po keliolikos minučių į bažnyčią įvirto dar vienas lankytojas. Nekoordinuoti judesiai išdavė, kad vyras neblaivus. Pasisukiojo, vos nenuvirto ant grindų, staiga kažko susigėdo, sukaupė paskutines jėgas ir beveik kaip kareivis išžygiavo pro duris.
Močiutės nebeprikėlė
30-metė Tyrūnė – budėtoja, o už nugaros sėdinčios moters vardo ji nežinojo.
Ši tik sumurmėjo, kad paryčiais atvažiuos sūnus parsivežti. Ar tai tiesa – kas žino.
Močiutę dievobaiminga Tyrūnė mėgino įkalbėti melstis balsu. Bet moteris pasiskundė, kad jai šalta. Netrukus sargas atnešė apklotų, Tyrūnė parodė, kaip į juos įsisupti. Netrukus močiutė ėmė knapsėti, o vėliau jos nebeprikėlė ir garsesnės kalbos.
Savanorė budėtoja Tyrūnė bažnyčioje vieną naktį per savaitę praleidžia jau dvejus metus. Daugiau budėti būtų per sunku. Visokių istorijų per tuos metus jai tekę girdėti iš vėlyvų lankytojų.
Užsuka klubų lankytojai
Tyrūnė „Sostinei“ sakė, kad į šventovę naktimis žmonės ateina ne vien Dievo pagalbos prašyti. Būna benamių ir girtuoklių, kurie sulenda pamiegoti.
Išprašo tik tuos, kurių kvapas išduoda, kad jie kelias savaites nesiprausę. Arba garsiai knarkia. „Jeigu negeras kvapas, Dievui nebėra garbės. Čia juk šventovė“, – aiškino tikinčioji.
Ateina ir pavėlavę į paskutinį traukinį ar autobusą. O kur daugiau ryto laukti? O šeštadienio naktį į šventovę suplūsta barų ir naktinių klubų lankytojai.
„Užtai klebonas atidarė šventovės duris ir akmenukais jas paspyrė, kad jos niekada neužsivertų. Kad net ir girtas žmogus užeitų pažiūrėti į Dievą“, – nematė bėdos dėl girtuoklių budėtoja Tyrūnė.
Apie trečią valandą nakties į šventovę atėjo Irena – kita budėtoja. Ji su Tyrūne iki ryto garsiai kalbės maldas. Abi nieko nebuvo girdėjusios apie fotosesiją Šv.Onos bažnyčioje.
„Oje, nusifotografavo pusnuogis! Jis ne Dievą, o save paniekino. Vargšas jis, dvasios elgeta“, – negailėjo karčių žodžių tikinčiosios.
Ketino nušokti nuo tilto
Po 20 valandos visos kitos Vilniaus bažnyčios uždarytos.
„Kur žmogui eiti, kai nežinai, ką daryti?“ – klausė Dievo Gailestingumo šventovės rektorius Vaidas Vaišvilas.
Jo žodžiais, jeigu žmogus ne pats ateina į vienintelę šventovę atvertomis durimis, Dievas jį kažkaip atveda.
Taip į abejojančio, nusivylusio žmogaus gyvenimą grįžta ramybė, stabilumas.
V.Vaišvilas prisiminė, kaip vieną kartą padovanojo Gailestingojo Jėzaus paveikslėlį moteriai, stovėjusiai prie šventovės durų. Po kurio laiko moteris kunigui prisipažino, kad tą dieną ėjo žudytis.
Bet prie Karaliaus Mindaugo tilto jai vidinis balsas pakuždėjo nueiti į bažnyčią.
Kaip ir naktį budėjusios tikinčiosios, kunigas sakė, kad naktimis į bažnyčią ateina visokių žmonių.
Todėl reikia ir budėtojų, ir sargų. Be to, bažnyčioje įrengtos ir vaizdo kameros.
Vilniaus bažnyčiose ką veikti randa ne tik tikintieji. Vienuose maldos namuose šią savaitę nusifotografavo pusnuogis jaunuolis, kituose, skirtuose melstis per naktį, patogiai įsikuria valkatos ir benamiai.
