Premjeras A.Butkevičius pareiškė, kad tai leis kurti naujas darbo vietas, didinti atlyginimus, stiprinti Lietuvos konkurencingumą, sudaryti palankesnes sąlygas įsidarbinti jaunimui, spręsti socialinio draudimo problemas ir mažinti „Sodros“ deficitą.
Atrodytų, tai tokia puikių sumanymų puokštė, kad tik visiškas neišmanėlis galėtų prieštarauti mokslininkų parengtam ir Vyriausybės palaimintam socialinio modelio projektui.
Vis dėlto girdėti ir nemažai balsų, nepritariančių siūlomiems pakeitimams.
Aštriausiai prieš permainas pasisako profesinės sąjungos – esą bus mažinamas darbo užmokestis, supaprastinamas darbuotojų atleidimas ir trumpinami įspėjimo terminai, apkarpomos išeitinės išmokos, ilginamas maksimalus savaitės darbo laikas.
Kitaip sakant, modelio kritikai pranašauja pasekmes, kurios būtų visiškai priešingos Vyriausybės piešiamam geresnio gyvenimo vaizdui.
Premjeras tikisi, kad spalį Seimas priims visą įstatymų paketą ir nuo kitų metų Lietuva jau gyvens pagal naują socialinį modelį. Bet ar tikrai taip ir bus?
Prezidentė D.Grybauskaitė, metiniame pranešime pritarusi, jog Lietuvai reikia lankstesnių darbo santykių, kartu pareiškė, kad buldozerio metodas čia netinka, būtina susitarti Trišalėje taryboje, kitaip sakant, sulaukti profesinių sąjungų pritarimo.
Bet kaip tai įmanoma pasiekti, jei požiūris į naują socialinį modelį iš esmės išsiskyrė?
Užvakar šalies vadovė vėl supeikė Vyriausybę, kad ji teikia naująjį socialinį modelį nesutarus Trišalėje taryboje, ir dar pridūrė, jog siūloma pertvarka labai brangiai kainuos, o finansavimo jai nerasta.
Dalis net valdančiajai koalicijai priklausančių Seimo narių kalba, kad nebalsuos už daugiausia ginčų keliančias socialinio modelio nuostatas. Vadinasi, kol kas aišku tik tai, kad dar nieko neaišku, koks likimas laukia Vyriausybės palaiminto mokslininkų kūrinio.
Sunerimę darbdaviai prašo politikų nevilkinti darbo santykius liberalizuojančių įstatymų priėmimo, bet ir jie patys sutaria ne dėl visų naujovių.
Labiausiai nuomonės išsiskyrė dėl Garantinio fondo, kuris dabar moka išmokas bankrutavusių įmonių darbuotojams, o po reformos, kai iki vieno ar dviejų mėnesių vidutinio atlyginimo būtų sumažintos išeitinės pašalpos, mokės ir kompensacijas neįsidarbinusiems atleistiems asmenims.
Visos darbdavių organizacijos pritaria išeitinės išmokos suvienodinimui neatsižvelgiant į stažą ir smarkiam jos mažinimui, bet ginčų kelia pasiūlymai dabartinę 0,2 proc. apskaičiuoto darbo užmokesčio dydžio įmoką į Garantinį fondą didinti iki 0,7 proc.
Mat ne visoms verslo sritims tenka gerokai mažinti darbuotojų skaičių. Tai dažniau pasitaiko pramonės įmonėse, todėl pramonininkai remia sumanymą didinti įmoką į Garantinį fondą, o didžiuosius investuotojus vienijanti asociacija „Investors Forum“ klausia, kodėl jos nariai turėtų mokėti papildomai, jei jiems darbo vietų mažinimas nėra aktualus.
Svarbu ir tai, ar siūlomas darbo rinkos liberalizavimas iš tiesų padės sukurti daug naujų darbo vietų, įdarbinti nemažai bedarbių.
Beje, galima klausti, ar nedarbas tebėra rimta Lietuvos socialinė problema tik todėl, kad trūksta bet kokių darbo vietų ir žmonėms nepavyksta įsidarbinti.
Naujausi duomenys rodo, kad Lietuvoje nedarbo lygis siekia 8,9 proc., o tai žemiau euro zonos šalių ir ES vidurkio. Bet reikia pripažinti, kad nedarbo sumažėjimą nemažai lėmė didžiulė emigracija.
Kita vertus, darbo vietų Lietuvoje registruojama gerokai daugiau nei naujų bedarbių. Kai kuriems ūkio sektoriams jau nelengva rasti kvalifikuotų darbuotojų, prognozuojama, kad ši problema vis aštrės, ims trukdyti verslo plėtrai.
Tuo metu daugybė bedarbių seniai nedirba ir netgi nenori pasinaudoti Darbo biržos finansuojamomis profesinio rengimo priemonėmis.
Pasak darbo rinkos specialistų, dalis žmonių, galinčių pretenduoti tik į minimalią algą, pakliūva į savotiškus skurdo spąstus, nes jiems prieinamas menkas uždarbis suteikia ne ką aukštesnį gyvenimo lygį, nei garantuoja socialinės išmokos, dar jiems šiek tiek prisiduriant iš atsitiktinių nelegalių darbų.
Matomas ir kitas reiškinys. Profesiją įgiję ir galintys gauti vidutinį ar net kiek aukštesnį atlygį žmonės neretai irgi juo būna nepatenkinti ir emigruoja, todėl ima trūkti kvalifikuotų specialistų.
Nenorintys emigruoti žmonės, siekdami daugiau uždirbti, pradeda ieškoti landų, kaip mokėti mažesnius mokesčius, teikia visokias paslaugas, kurių didžioji dalis slypi šešėlyje. Dėl to nukenčia valstybės biudžetas.
Vadinasi, dabar Lietuvai labiausiai reikia ne bet kokių naujų darbo vietų, o tokių, kurios garantuotų aukštesnį nei šalies vidurkis uždarbį. Socialinio modelio priemonėms, kurios realiai padėtų siekti šio tikslo, negalėtų prieštarauti ir profesinės sąjungos.
Kitaip sakant, pagerinti žmonių gyvenimą ir sustabdyti tolesnį šalies išsivaikščiojimą galima tik suderinus visų socialinių grupių interesus.
