Kai Robertas Vrublevskis išgirsta apie Visorių informacinių technologijų parke atidarytą naują laboratoriją, tik piktai mosteli ranka.
Laboratorijoms, tyrimo centrams tame parke valstybė ir Europos Sąjunga vėl skyrė dosnią paramą.
R.Vrublevskio troba Molėtų plente, kurioje gyvena dar penki gyventojai, – keli žingsniai nuo to parko. Nors ji nutiesus Geležinio Vilko gatvės dalį atsidūrė prie pat judraus kelio, valdžios pažadai, kad šių vilniečių gyvenimas pagerės, taip ir liko pažadais.
Iš pradžių jiems nebuvo leista privatizuoti butų troboje, nes tiesiant gatvę ji esą vis tiek bus griaunama.
Vėliau mainais už ją buvo siūlomas landyne paverstas socialinis būstas. Kai gyventojai nesutiko persikelti, buvo palikti likimo valiai prie judraus kelio.
Troba priklauso Lietuvai
Patyčioms nėra ribų. Tuo įsitikino Molėtų plento 18-ojo namo gyventojai, mėginę į savivaldybę kreiptis dėl vargano gyvenimo.
Anksčiau savivaldybėje juos dar išklausydavo, o dabar valdininkas beda pirštu į dokumentą: pastatas priklauso Lietuvos Respublikai, o ne savivaldybei. Iš Lietuvos Respublikos ir reikalaukite.
O prieš tai dar neleido Molėtų plento troboje deklaruoti gyvenamosios vietos ir apkrovė mokesčiais. Kai jais pasipiktino, kažkuris valdininkų atšovė: „Taigi jūs kurorte gyvenate. O kurorte reikia daugiau mokėti.“
Langais pasirūpino patys
Nei pakarti, nei paleisti. Taip jaučiasi Molėtų plento 18-ojo namo gyventojai. Atrodo, kad valdžia tiesiog laukia, jog neištvėrę pasibaisėtinų sąlygų visi jie išsibėgios iš trobos, kuri bet kada gali sugriūti nuo transporto keliamos vibracijos.
Vrublevskių šeima net plastikinius langus už savo pinigus turėjo pirkti, nors paprastai gyventojais prie triukšmingų kelių pasirūpinama – jiems plastikiniai langai įstatomi nemokamai.
Arčiausiai kelio gyvenantis Ivanas Brodovskis skundėsi negalįs langų atverti nei dieną, nei naktį.
„Pavargstu čia vos kelias valandas pabuvęs“, – prisipažino į pensininko kiemą, pro kurį nenutrūkstamu srautu net naktį rieda automobiliai, įžengęs kaimynas. Jis gyvena tolėliau.
Molėtų plento 18-ojo namo butų neleista privatizuoti dėl to, kad pastatą buvo ketinama griauti. Gyventojai iki šiol prisimena valdininkų žodžius: „Jei privatizuosite, atėjus laikui namą griauti ragus rodysite.“
Sienos visai supuvusios
„Niekas per septynerius metus nepasikeitė. Nors esame kelio apsaugos zonoje, pasirodo, taip galima gyventi“, – stebėjosi I.Brodovskis.
Kelio apsaugos zonoje namas atsidūrė, kai buvo nutiesta Geležinio Vilko gatvės dalis, sujungusi gatvę su Molėtų plentu.
Nors dabar driekiasi platus kelias, ant šlaito taip ir liko keliautojus stebinantis lauko tualetas. Šalia – I.Brodovskiui priklausantis ūkinis pastatas. Namo kiemas sutvarkytas.
Tačiau I.Brodovskis skundėsi, kad nebėra jėgų namui tvarkyti. Apkalė visiškai supuvusio namo apačią, bet sienos kiauros, žiemą pro plyšius švilpia vėjas. Bet kada gali ir avariniu seniausiai pripažinto namo lubos įgriūti. Juk taip sunkvežimiai bilda.
Gyventojai nėra namo savininkai. Kai paprašo savivaldybės trobą bent kiek paremontuoti, išgirsta atsakymą: „Mes jums siūlėme išsikraustyti kitur. Nesutikote – dabar gyvenkite, kaip norite.“
Atsisakė siūlomų butų
Iš tiesų nė vienas iš trobos gyventojų nesutiko persikelti į savivaldybės siūlomus butus. Aišku, jeigu juos įmanoma pavadinti butais.
„Iš mūsų tiesiog tyčiojosi.
Pasiūlė kažkokias būdas, kuriose net šuo negyventų“, – piktinosi Onutė Vrublevskienė.
Jai savivaldybė pasiūlė būstą Vandentiekio gatvėje: jo langų neįmanoma atidaryti, grindys visiškai supuvusios, sienos – ištrupėjusios, o vamzdžiai – kiauri.
I.Brodovskiui valdžia iš pradžių pasiūlė butą Savanorių prospekte.
Pensininkui būstas aštuntajame aukšte netiko – kaip jis pasieks namus, jei liftas suges?
Tada savivaldybė vilniečiui mėgino įpiršti Savanorių prospekto bendrabučio pirmajame aukšte esantį kambarį. Beje, šį namą I.Brodovskis kadaise statė. Pensininkas nesutiko.
R.Vrublevskiui savivaldybė siūlė butą Žirmūnų gatvėje. Gal vilniečio šeima būtų ir sutikusi su pasiūlymu, bet pirmiausia vyras nusprendė apžiūrėti butą.
Kai įžengė į jam siūlomą butą, R.Vrublevskis pakraupo. Paaiškėjo, kad bute išvis nėra virtuvės – ji panaikinta. Neliko ir dujų čiaupo.
Virtuvės vietoje įrengtas kambarys. Gali būti, kad šiame bute kadaise buvo įsikūrę statybininkai – jie neruošė valgio, o gyvenamąjį plotą savavališkai pasididino panaikinę virtuvę.
Vienintelis vandens čiaupas buvo likęs šalia tualeto. Juo naudojantis tektų ir indus plauti, ir praustis.
Paskui R.Vrublevskiui dar buvo siūloma keltis į prastos reputacijos Savanorių prospektą. Apžiūrėjo vyras ir tą butą pirmajame aukšte.
Iki šiol jis prisimena drėgmės iškilnotas grindis.
Pastatą įregistravo dar sovietmečiu
Kad Molėtų plento 18-asis namas priklauso ne savivaldybei, o Lietuvos Respublikai, „Sostinei“ patvirtino Vilniaus miesto savivaldybės Turto valdymo skyriaus vedėja Laura Jagusinskienė.
Namas dar 1954-aisiais įregistruotas sovietinio vykdomojo komiteto sprendimu, vėliau tapo nepriklausomos Lietuvos nuosavybe.
Ar gyventojams dar bus siūloma kaip nors pagerinti gyvenimo sąlygas, L.Jagusinskienė neatsakė.
