Atsakau: mažytį vaikišką batelį.
Jie patys apie tai nekalba, o jei paklausite – neprisipažins. Bet turi. Ir apie tai vėliau būtinai pakalbėsim.
O dabar apie tai, kad visos čia dėstomos mintys gimė, kai prieš keletą dienų į akis pakliuvo devyniasdešimties metų senumo laikraštis. Varšuvoje leistas, vadinasi – lenkiškas. Man visai neįdomus. Bet prieš devyniasdešimt metų, tvirtina to laikraščio turėtojas, įdomesnio ir perkamesnio leidinio beveik nebūta.
Viena keistenybė: tame laikraštyje beveik nėra teksto. Vos vienas-antras sakinys. O visą kitą plotą užima nuotraukos. Nespalvotos, bet paspalvintos: vienos su mėlynu atspalviu, kitos – su rudu, trečios – tik juodai baltos.
Neįdomus tas laikraštis būtų ir jums (žinoma, jei nesate profesionalus fotografas). Mat visi tose nuotraukose pozuojantys – taip pat ir einantys, važiuojantys, rūmuose posėdžiaujantys – absoliučiai nepažįstami. Gali būti, kad jie būtų įdomūs istorikams. Arba rūbų dizaineriams. Arba turintiems senovinių automobilių muziejų. Bet mums – ne. Nes istorinės asmenybės į šitą laikraščio numerį nepakliuvo. Kituose, įtariu, jų yra. O šiame – tik kažkokie labai elegantiški vyrai. Tik kažkokios labai gražios moterys. Ir dar, aštuntame puslapyje, labai eiklūs arabiški žirgai.
Suprantama, per devyniasdešimt metų informacija stipriai paseno. Vardai ir pavardės, kuriuos anuomet žinojo visi, nuplaukė. Ir šiandien nuostabą kelia tik puikiai išsilaikęs popierius bei nuotraukų kokybė.
O dabar šoktelkime devyniasdešimt metų į priekį. Į kokius nors 2105-uosius.
Jei atsitiktų techninis stebuklas ir galėtume pačiupinėti nuotraukas, kurios publikuotos šiandien (na, tiek to, įsivaizduokime, kad ateitis leis atgaminti ne tik prarastąjį – popierinį, bet ir elektroninį laikraštį), kokius mus išvys jie, tuometiniai LT gyventojai? Ar pirštu bakstelėję, jei po nuotrauka nebus parašo, atpažins?
Net neabejoju, kad šitoj fantasmagoriškoj nuotraukų karuselėj Pirmą Vietą (pagal publikuotų nuotraukų kiekį) užims nedidelio ūgio siauralūpis ir siauraakis žmogutis.
Kažkoks bjaurus tipas, kurio foto – kiekviename spaudiny-leidiny. Į prezidentą nelabai panašus. Bet į juodąjį valstybės kardinolą – labai. Į lietuvį – ne pagal ūgį, o tik pagal fizionomistiką. Nes niūrus. Dar šiek tiek jis panašus į Hitlerį: tvarkingas ir išsipuoselėjęs.
Toli į ateitį pažengusiems 2105-ųjų neurolingvistinio programavimo specialistams nė spėlioti nereikės: jie nutars, kad tai, matyt, Lietuvos karo ministras.
Ir niekam į galvą neateis, kad tai viso labo žmogus iš Kaimyninės Valstybės. Kažkoks Putinas. Nes šiandien mes jį ir be parašo po nuotrauka atpažįstam. Šiandien Lietuvos spaudoje (jei tik foto analizuosim) jis – pats populiariausias žmogus.
Antrą ir trečią vietas pagal prieš devyniasdešimt metų publikuotų nuotraukų kiekį taip pat užims vyrai (primenu: žaidžiame žaidimą, kuriame parašai po nuotraukomis jau seniai išblukę).
Vienas jų panašus į nesiskutusį buldogą. Todėl visi manys, kad tai – karingos Lietuvos valstybės karo ministras – hamburgerių specialistas. Ateities fizionomistai aiškins, kad jis nėra blogas žmogus. Tik labai mylėjo nelabai tikrą savo pavardę, ir – įsiamžinti norėdamas – prieš beveik šimtą metų ją būtinai įrašydavo į straipsnių pavadinimus. Aš, Užkalnis.
Kitas taip pat (turbūt) ministras. Gal šiek tiek lovelasas. Bet kartu ir analitikas. Skvarbaus žodžio ir proto. Jo žvilgsnis sako, kad tai, matyt, Vyriausiasis Propagandistas. Turbūt, Sibire gimęs lietuvis. Turbūt, Valatka. Nes visuomet fotografavosi „unface“.
Tyrinėdami senąją 2015-ųjų spaudą, kurioje nėra teksto, o vien tik nuotraukos, ateities istorikai, žinoma, pasiges moterų. Jų tarsi būdavo. Bet spaudoje – vis naujos ir naujos. Taip kils įtarimas, kad anais tolimais metais jas panaudodavo ir kitomis pakeisdavo. Ir dar kils įtarimas, kad nebūdavo mažakrūčių.
Dar daug keistų išvadų apie LT valstybę bus galima padaryti, jei 2105-ųjų metų tyrėjai iš esmės imsis nagrinėti senąją – 2015metų spaudos fotografiją.
Pavyzdžiui, kad tuometiniai lietuviai vairavo milžiniškus dujas pervežančius laivus, bet per jūras skraidė mažutėliais „kukurūznikais“.
Bet gi mes ne apie tai šiandien.
Šiandien mums užkliuvo autoavarijų fotografijos, į kurias fotografai pavėlavo.
Na, žinojo gi jie, kad mažoje gatvelėje – kur šiek tiek apsvaigęs „Opel“ vairuotojas nuvertė stulpą – nieko daugiau ir neatsitiko.
Tad apsidairė aplink, pasitikrino, ar niekas nemato ir – iš kišenės išsitraukęs – numetė šalia to stulpo vaikišką batelį. Tada jau ir nufotografavo.
„Gera foto“, – pasakė redaktorius. – „Dramatiška. Į pirmą puslapį“.
