Kaip ir buvo galima tikėtis, šalies vadovė pradėjo nuo to, apie ką bene garsiausiai kalba pastaruoju metu, – nuo geopolitinės krizės Ukrainoje ir Rusijos grėsmės. Tačiau apsiribojo tik keliais bendro pobūdžio teiginiais.
Maskva kelia grėsmę, į Lietuvos kariuomenę plūsta savanoriai, tarp kurių yra patriotiškai nusiteikusių ir lenkų, ir rusų, o mūsų užsienio politika turi išlikti principinga.
Tai iš esmės viskas, ką iš valstybės vadovės apie padėtį Ukrainoje, Rusijoje, galimas jos raidos kryptis, taip pat Lietuvos pozicijų šiame fronte vertinimą išgirdo šių temų kasdien kaitinama visuomenė.
Apie bene svarbiausią strateginę partnerę Lenkiją ir santykius su ja išvis nebuvo nė žodžio.
Vis dėlto gana abstraktų ir lakonišką užsienio politikos apibūdinimą galima laikyti viena įsimintiniausių pranešimo vietų.
Atkreipė dėmesį ir iš esmės dešiniųjų poziciją atkartojanti kritika Vyriausybei, jog ši mažai arba beveik nieko nedaro, kad ant gerų ekonominių pamatų stovinti šalis veržliau stiebtųsi.
Toks D.Grybauskaitės požiūris, žinoma, nėra jokia naujiena – ji ne tik metiniuose pranešimuose yra pademonstravusi, kad iš dabartinės valdančiosios koalicijos nesitiki ryžtingesnių sprendimų ar pertvarkų.
Nenauja ir tai, kad iš aukšto parodžiusi tokią panieką valdantiesiems D.Grybauskaitė pati nė žodžiu neužsimena, kaip tas reformas ir veiksmus įsivaizduoja.
Galima pritarti taikliai politologo K.Girniaus pastabai, jog prezidentė tradiciškai paskelbė, kad kiti turi ką nors daryti, bet ji pati niekada neįsipareigoja.
Nieko nuostabaus, kad ir šiame, jau šeštajame, savo metiniame pranešime šalies vadovė neatskleidė, kokių „kryptingų sprendimų“ reikia, kad, pavyzdžiui, realiai, o ne minimaliai didėtų algos, taip pat nebuvo galima suprasti, ką ji mano apie naująjį socialinį modelį, dėl kurio kyla vis didesnės aistros visuomenėje.
Pranešėja tik pareiškė, kad Vyriausybė iš mokslininkų pasiūlymų turi atsirinkti tik kelis geriausius ir juos derinti su visuomene. Žinant, kaip užkulisiuose prezidentė dėl šio modelio pliekia Vyriausybę, lieka tik spėlioti, kokia jos tikroji pozicija.
Dar pridūrus probėgšmais paminėtus pastarojo meto rezonansinius įvykius, nelaimes, nevykstančią kovą su korupcija, susirūpinimą beglobiais vaikais, europinių pinigų panaudojimu, taip pat jausmingus šūkius apie meilę Lietuvai, galima sakyti, kad tai iš esmės visas svarbiausio prezidentės kreipimosi į tautos išrinktuosius ir tautą turinys.
Bet priešingų stovyklų politikai, kaip ir po pateiktos Vyriausybės ataskaitos, vėl turėjo progą papostringauti.
Opozicija piktdžiugavo dėl esą nurašytos Vyriausybės, o premjeras ir kai kurie ministrai įžvelgė net prezidentės paramą.
Kitaip sakant, tradicijos nesikeičia: ten, kur vieni mato balta, kiti – juoda.
